Šį lapkritį sukako dešimtmetis nuo pirmo kalėdinio džiovintų vaisių pyrago iškepimo. Net man pačiai sunku patikėti, kad nepraleidau nei vienų metų. Gal dar reiktų pridurti, kad buvo ir tokių metų, kai, visiems sumigus, kepdavau po kokius 2-3 pyragus ir taip keletą naktų iš eilės. Vietoj to, kad eičiau miegoti, kaip visi padorūs žmonės, (stengdamasi netriukšmauti) sverdavau, maišydavau, sijodavau, kol didžiulės spintos antrasoliai prisipildydavo pyragų, o mano praėjusių metų pažadai nepriimti užsakymų taip ir likdavo neišsipildę.
Jokios įtikinamos priežasties tam nėra. Tiesiog iškepti šį pyragą - nors ir užtrunka šiek tiek laiko bei pareikalauja darbo, nėra nieko sudėtingo, atvirkščiai kepimo procesas taip stebuklingai įtraukia ir užburia, jog, artėjant Kalėdoms, norisi jį vėl pakartoti. Įsijausti į šventinę nuotaiką labai padeda ir šio pyrago puoselėjimas jo brendimo metu - kas savaitinis atsargus išvyniojimas iš folijos, patikrinimas, ar marlė dar pakankamai drėgna ar nereikia palaistyti kokiu dosniu šaukštu romo ar brendžio. Galiausiai tai - dar vienas būdas skaičiuoti laiką, likusį iki Kalėdų.
Būtent todėl kalėdinį pyragą visada kepu pirmąjį Advento sekmadienį. Jei dar savojo neiškepėte, nieko nenutiks, jei kepsite ateinantį sekmadienį. Jūs tik užsimerkite ir įsivaizduokite - romu kvepianti džiovintų uogų ir vaisių "puokštė", lėtai, netgi meditatyviai, mediniu šauktu su sviestu sukamas rudasis cukrus, tarp pirštų trykštančios apelsino sultys, vaško žvakių spragsėjimas (raminantis kaip židinyje degančių malkų traškesys), cinamono dulksnos ir karšto, truputį išdykusio (nes su romu ir prieskoniais) šokolado siurbčiojimas. Net už lango purškiant lietui, pro orkaitės plyšelį pasprukusi sodri, svaiginanti šiluma, susipynusi su karšto šokolado kerais, įsupa į Kalėdų laukimo stebuklą. Juokauju, žinoma, dėl karšto šokolado būtinybės, tik sakau...
...jog pagrindinis dalykas, kalbant apie šį karštą šokoladą (daug nedaugžodžiaujant) yra tai, kad jis - tobulas. Žinot, kaip kartais karštas šokoladas būna itin klampus ir net limpantis prie gomurio, toks panašesnis į desertą, o ne į gėrimą. Arba būna ir atvirkščiai: gaunasi karštas, bet ne šokoladas, o šokoladinis pienas - ir dar gerokai per saldus. Tai šis yra per viduriuką: minkštas ir tirštas, tačiau kartu pakankamai lengvas. Taip pat - ne per saldus. Taip, jis kartoko, gilaus juodojo šokolado skonio, kurį papildo ir praturtina šlakelis romo, žiupsnelis druskos ir prieskoniai, kad skonis būtų būtent toks, kokio reikia. Turtingas, bet ne riebumu ar saldumu, o šildančiomis, šventiškai nuteikiančiomis natomis, neužgožiančiomis pasninko laikotarpio.
2 nedideliems puodeliams arba vienam dideliam prireiks:
300 ml migdolų pieno
1/3 Ceilono cinamono lazdelės (apie 5-6 cm ilgio)
1 anyžiaus žvaigždutės
2 kardamono ankščių (švelniai sutraiškytų - aš tai darau stiklainio, kuriame laikau kardamonų ankštis, dugnu)
Žiupsnelio druskos50 g kokybiško juodojo šokolado (ne mažiau 70 proc., bet ne daugiau 85 proc.)
1 valgomo šaukšto romo
Nedidelio šlakelio medaus, jei norisi daugiau saldumo (bet pirmiausiai paragaukite, pavyzdžiui man, dažniausiai užtenka pačio šokolado suteikiamo saldumo)
Kalėdinis karštas šokoladas su šlakeliu romo
1. Į nedidelį prikaistuvį supilkite pieną, įmeskite cinamono lazdelę, anyžiaus žvaigždutę ir kardamono sėklas bei žiupsnį druskos.
2. Ant silpnos ugnies užvirkite pieną, tada nuimkite nuo ugnies, uždenkite ir palikite 10 minučių pastovėti, kad pienas pritrauktų prieskonių skonio ir aromato.
3. Tuo metu plonomis drožlėmis supjaustykite šokoladą.
4. Po 10 min. vėl ant mažos ugnies užvirkite pieną, nuimkite nuo ugnies, išgraibykite/nukoškite prieskonius ir nedelsdami į dar labai karštą pieną suberkite šokolado drožles.
5. Stipriai maišykite šluotele, kol šokoladas ištirps ir susiformuos puta. Pagardinkite romu ir medumi pagal skonį, jei norisi daugiau saldumo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą