Avižinių dribsnių košė su bananais ir žemė riešutų sviestu

Jūs žinot? Pati mieliausia, užbūrusi protą ir širdį vieta visoje Žemėje man yra virtuvė.

O viskas taip paprasta: nėra reikšmės, kieno ji ir kokia, jei tai erdvė, kur gaminamas maistas, kur geriamas vynas ir dar bet kas, kur kartais ant viryklės per kraštus pasilieja pienas - aš ten jaučiuosi ramiai, sava ir galiu kurti. Bet kurioje virtuvėje. Visgi labiausiai mėgstu erdvias virtuves, kuriose vyksta maži nekasdieniniai stebuklai, kiek priemenantys alchemiją, kur eksperementuojama. Kur ruošiant maistą, svarbus išradingumas. Be griežtų receptų, be nusistatymų ir tikslių svarstyklių. Kur būna virtuvė priklauso tik man, o būna - visiems.

Niekada nepamiršiu, kaip, kol pas mane gyveno butiokė, kasryt kartu virdavome avižinių dribsnių košę. Mėgindamos ją patobulinti, vis ką nors naujo įmaišydavome ir atradome, kad skaniausia avižinių dribsnių košė yra su bananais ir žemės riešutų sviestu. Avižinių dribsnių košė ir dabar mano labai mėgiama - kartais būna pusryčiais, kartais pietumis, o ši - išeiginiais savęs palepinimais. Tai itin malonaus ir švelnaus skonio košė, kurioje puikiai dera žemės riešutų sviesto sūrumas ir bananų bei medaus saldumas.

Ją dažniausiai ruošiu šeštadieniais, kai vėlyviesiems pusryčiams norisi ko nors sotaus ir maistingo arba susirenka būrelis išalkusių pusryčiautojų. Idealus maistas žiemą, ypač su puodeliu žolelių arbatos. Vasarą šią košę galima valgyti netgi šaltą, įmaišius šaukštelį natūralaus jogurto ir saują mėlynių. Be to, virdami šią košę daugiausiai sugaišite 15 minučių. Yra tik vienas "bet"... reikia turėti gerai sunokusių bananų. Sunokę bananai yra nepakeičiami, norint išvirti turtingo skonio, kreminę košę, nenaudojant pieno ar grietinėlės. Tiesa sakant, bananai, virdami su koše, lengvai į ją įsimaišo, tarsi ištirpsta.
Paprastai šios košės verdu dvigubai daugiau nei yra pusryčiautojų, nes suvalgę savo porciją jie paprašo pakartoti. Po to gardžiai juokiamės, kad ir vėl, eilinį sykį, prisikimšome šios košės daugiau nei derėrų. 

4 pusryčiautojams reikės:

2 puodelių stambių avižinių dribsnių

5 puodelių vandens

4 vidutinio dydžio gerai sunokusių bananų

2 valgomųjų šaukštų medaus

8 valgomųjų šaukštų žemės riešutų sviesto
Žiupsnelio druskos

Puodelio talpa - 250 ml.

Avižinių dribsnių košė su bananais ir žemė riešutų sviestu

1. Į prikaistuvį supilkite vandenį ir, kaitinant ant didelės ugnies, užvirkite.

2. Kol užvirs vanduo, bananus supjaustykite apie 1 cm. storio griežinėliais.

3. Į užvirusį vandenį suberkite dribsnius ir sudėkite bananus, viską gerai išmaišykite ir užvirkite.

4. Kai košę užvirs, sumažinkite ugnį iki mažos ir, vis pamaišant, virkite apie 12-15 minučių.

5. Išvirusią košę nukelkite nuo ugnies, atidžiai į ją įmaišykite medų ir žemės riešutų sviestą. Pagardinkite žiupsneliu druskos.

6. Uždenkite ir palikite minutę pabrinkti, o tada ragaukite.

P.S.: Ant gerai sunokusių bananų žievelių ima rastis juodų taškelių.

Su kiaušiniais ir tunu kepti ryžiai

Su kinų restoranėlių pasauliu, bent jau tokiu, koks jis buvo prieš dešimt metų, mane supažindino Elena. Ji jį mylėjo dėl visų įprastų priežasčių: pikantiškai egzotiškas maisto skonis, atsižvelgiant į kainos, kiekybės ir sotumo jausmo santykį, pataikė tiesiai į jos tobulos studentiškos vakarienės toną. Iki šiol išgirdus žodžius "kepti ryžiai", pirma mintis, kuri ateina į galvą - vėlyvi pirmo kurso vakarai, traškios daržovės ir minkšti bei putlūs plaktų kiaušinių kąsneliai.

Taigi, pristatau gausiai skanius vėlyvuosius pusryčius kinų virtuvės tematika. Kaip tik šeštadieniui. Mes niekaip neatsivalgom, nors valgom jau kelis savaitgalius iš eilės - šypt, šypt plačiai. 

P.S.: Šiam patiekalui geriausia naudoti visiškai atvėsusius, vakarykščius ryžius.

P.S.S. Džiaukitės gyvenimu ir nesušlapkite kojų! Ir dar šypsokitės, globokite vienas kitą ir sakykite labai daug gražių dalykų ypač nuliūdusiems. O jei skaudena širdelę, leiskite sau tai išgyventi ir neskubinkite laiko. Viskas bus gerai. Tikrai. 

Užteks 2 labai arba 4 nelabai išalkusiems valgytojams:

225 g ilgagrūdžių ryžių
1 didelio svogūno
1 paprikos
3 kiaušinių
2 valgomųjų šaukštų ir 1 arbatinio šaukštelio augalinio aliejaus
Dviejų 185 g dydžio aliejuje konservuotų tunų skardinių (tunus gerai nusunkti)
2 valgomųjų šauktų sojų padažo
4-6 svogūnų laiškų
Druskos ir maltų juodųjų pipirų

Su kiaušiniais ir tunu kepti ryžiai 

1. Suberkite ryžius į sietelį, tada plaukite, kol nutekantis vanduo bus skaidrus.
2. Berkite ryžius į puodą ir užpilkite 500 ml verdančio vandens, įberkite 1/2 arbatinio šaukštelio druskos, išmaišykite ir užvirkite.
3. Kai vanduo užvirs, sumažinkite ugnį iki minimalios, uždenkite puodą ir virkite 10 minučių, neatidengdami puodo.
4. Kai praeis 10 minučių, nuimkite puodą nuo ugnies, bet jokiais būdais puodo neatidenkite ir palikite jį 10 minučių pastovėti. Nukoškite, jei reikia, ryžius, išmaišykite su šakute ir palikite visiškai atvėsti.
5. Supjaustykite smulkiais gabalėliais svogūną ir papriką.
6. Lengvai išplakite kiaušinius.
7. Wok arba didelėje paprastoje keptuvėje ant didelės ugnies įkaitinkite 2 valgomuosius šaukštus aliejaus. Suberkite svogūną ir kepkite kelias minutes. Vis maišykite.
5. Suberkite į keptuvę su svogūnais paprikas, 1/4 arbatinio šaukštelio druskos ir kepkite 2-3 minutes.
6.  Į keptuvę suberkite su šakute išmaišytus atvėsuius ryžius, gerai išmaišykite ir kepkite keletą minučių.
7. Keptuvės viduryje padarykite šulinį, supilkite likusį aliejų ir kiaušinių plakinį. Kepkite maišant, kol šiek tiek sustandės, tada įmaišykite į ryžius ir kepkite dar keletą minučių.
8. Suberkite tunus ir supilkite sojų padažą, gerai sumaišykite, kepkite dar keletą minučių, kol tunas ir ryžiai, bus karšti. Suberkite laiškinius susmulkintus svogūnus. Išmaišykite ir nuimkite nuo ugnies. Pagardinkite maltais juodaisiais pipirais ir druska (apie 1/4 arbatinio šaukštelio), jei reikia. 

Orkaitėje keptos traškios bulvytės

Apie grįžimą namo
Kai grįžtu į senuosius namus, po savo vaikystės stogu, dažnai galvoju, kiek daug manęs dar esti čia, šiame mažame kaime, jaukiai prisiglaudusiame prie ankančios upelės ir miškų. Upelės vardas - Jūrė - man toks gražus, susijęs su jūra, nors pastaroji ir neteka ramiai tarp savo krantų. Nedažnai žiemą prie Jūrės upelės krantų prieina žmogus, girgždindamas po kojomis sniegą, žvalgydamasis, tarsi ko ieškodamas. Apie tai galvojant, smelkte smelkiasi mintis, kad kartais geriausia ir būtina dovana sau - išvykti atokiau nuo miesto, atsitraukti nuo skubančio pasaulio ir pabūti vienam su savo mintimis. Ten, kur nereikia ničniekur skubėti, kur gali netrukdomas išgyventi visus jausmus. Iki ausų nugrimzdę į darbus, įsipareigojimus, problemas ir buitinius reikalus, mes net nepastebime, kaip staiga visko pasidaro "per daug", kaip išsenka mūsų vidinės jėgos bei aistros ir tampame tiesiog automatiškai veikiančiais mechanizmais. Kaip užmirštame, kad laikas sugrįžti namo, kur užaugome.  

Pareiti į vietą, kur pabudus pro užuolaidų plyšius sklisdavo šilta apyaušrių šviesa, kur virtuvėje nuolat tarškėdavo lėkštės ir radijas, o oras nuo pat ankstyvo  ryto prisisunkdavo riebaus blynų kvapo. Pareiti į vietą, kur visa tai jau pasikeitę, bet visad laukia šiluma ir prieglobstis. Žinai, gerai nė neprisimenu, kiek kartų tokiomis žiemomis, kaip ši, grįžus nuo kalno, apkloto sniegu, prie koklinio pečiaus džioviau šlapius drabužius, tada gukšnojau šildančią mamos išvirtą aviečių arbatą, užmigau su mokykliniais konspektais rankose ir sapnavau tolimą ateitį. Pabėgimą iš nusistovėjusio laiko slinkimo. O kai dabar keliauju atgal į miestą, į vaikystėje išsapnuotą ir išsvajotą ateitį, man kartais norisi sušukt didžiajam kūrėjui, kad pristabdytų laiką, tačiau neišdrįstu, ir jis mikliai vieną minutę pakeičia kita.

Apie orkaitėje keptas traškias bulvytes
Tiesą sakant, tokios bulvinės vakarienės būna labai retai, bet taip jau nutiko, kad, grįždami iš kaimo, parsivežėme didžiulį maišą bulvių. Pagalvojau, kad dar niekad nesu rašiusi apie orkaitėje keptas traškias bulvytes, o jos tikrai turi viską, kad taptų geriausiomis: traškią auksinę plutelę ir minkštą viduriuką; jas kepant, nereikia stovėti prie viryklės ar sunaudoti kibiro aliejaus.

Šiuo receptu galiu visada pasitikėti, jis lyg traškių bulvyčių formulė, rodanti ryšį tarp bulvių, aliejaus, druskos ir neįtikėtinai tarp dantų šiugždančių skanėstų. Kepimo orkaitėje idėją nusižiūrėjau nuo Christopher Kimball. Šis variantas yra toks sveikuoliškas pabėgimas nuo greito maisto restoranų bulvyčių, neaukojant nei skonio, nei tekstūros.

2-4 (kaip garnyrui) valgytojams reikės:

700 g nuskustų bulvių
1 arbatinio šaukštelio druskos
5 valgomųjų šaukštų augalinio aliejaus
Maltų juodųjų pipirų 

Orkaitėje keptos traškios bulvytės

1. Įkaitinkite orkaitę iki 220-230 C.  Orkaitė turi būti tikrai labai karšta.

2. Perpjaukite bulves išilgai ir supjaustykite jas apie 1 - 1,5 cm storio skiltelėmis. Supjaustykite skilteles kuo tolygiau, kad kuo vienodžiau keptų. Užpilkite skilteles karštu vandeniu ir palikite 10 minučių pamirkti.

3. Orkaitės skardą išklokite folija ir supilkite 3 šaukštus aliejaus, aliejų tolygiai paskirstykite per visą skardą.
4. Nuvarvinkite bulves ir gerai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Nusausintas bulves išmaišykite dubenyje su 2 valgomaisiais šaukštais aliejaus, druska ir žiupsneliu maltų juodųjų pipirų. Sudėkite bulves vienu sluoksniu (ant vieno skiltelės šono) į paruoštą skardą, užklokite folijos lakštu ir kepkite 5 minutes apatinėje orkaitės dalyje.
5. Po to foliją nuimkite ir, nejudindami bulvyčių, kepkite apie 25 - 35 minutes, kol ta pusė, ant kurių guli skiltelės, pagels. Skilteles apverskite ant kitos pusės ir kepkite dar 20 - 25 minutes, kol skiltelės taps sodriai auksinės. Traukite iš orkaitės ir tuoj pat ragaukite.