2011 m. vasario 1 d., antradienis

Mėgstu gyvenimą. Čia yra ką veikti.

O jei kiekvieną dieną darytume truputį daugiau, nei manome, kad galime? Pavyzdžiui, parašytume draugui laišką, perskaitytume knygos lapą, pasakytume mylimam žmogui, koks jis brangus yra, išvestume pasivaikščioti šunį ar išgertume puodelį žolelių arbatos. Ronnie Shakes yra pasakęs: “Mėgstu gyvenimą. Čia yra ką veikti.”
Šio sekmadienio rytas - geras rytas. Pabudau dar prieš šešias, bet jaučiausi pailsėjusi ir patenkinta. Su vyru pusryčiavome balkone, juntant plaukus kedenantį vėją. Jis dvelkė kaimynų verdamu šokoladu ir netrikdoma ramybe. Stebėjome žemai skraidančias kregždes ir spėliojome, ar bus lietaus. Vakare (mūsų prognozės pasitvirtino) prasidėjo nesibaigiantis lietus. Krinta ir dabar, liedamas šaltį į birželio naktį. Bet dar prieš lietų išdažėme virtuvę ir papietavome, apsitvarkėme ir iškeliavome pasigrožėti senamiesčiu, susirangiusiu šilumoje, kokia būna prieš lietų.
Gaila, kad užmiršome savo prognozes ir, besivaikščiojant senamiesčiu, mus užklupo išprognozuotas, bet užmirštas lietus. Užklupo abudu truputį sirguliuojančius, taigi, kai sušalę pagaliau įlipome į šiltą autobusą, nusprendėmė, kad sekmadienio vakaras - geras vakaras. Ant aprasojusio autobuso lango stiklo piešiau širdį ir svajojau apie ryškų lietpaltį ir guminius aulinukus bei buvau be galo dėkinga vyrui, kuris susupo mane į savo jaukų megztinį.
Parvažiavę namo, persirengėme šiltais drabužiais ir užsikaitėme virdulį, kaip buvo gera girdėti jo viduje šnypščiantį vandenį ir matyti iš virdulio snapelio besirangantį garą. Apėmė jausmas panašus į tą, kurį pajunti, kai mylimas žmogus pabučiuoja į kaktą. Toks tas kasdieninių dalykų jaukumas.  Tam net  nereikia prašmatniai padengto stalelio arbatai, užtenka karšto vandens, arbatžolių, nedidelio arbatinuko su priderintais puodeliais, gabalinio cukraus ir servetėlių. Užtenka, geriant arbatą, atlenkti mažąjį pirštelį.
Tikra tiesa - mėgstu gyvenimą. Čia yra, ką veikti.
Vakarienei ruošėme paskrudinto ant grotelių prancūziško batono sumuštinukus su namie gaminta “rikota”. Vyras mėgsta su agurkais, o man labiau patinka su pomidorais. Iš tiesų, ir vieni ir kiti valgomi šilti švelniai glosto liežuvį ir maloniai šildo. Dar maloniai šildo kakavas su daug daug pieno. Mmm…tikra magija. Sekmadienio, lietaus, meilės ir šilto maisto magija.

16 SUMUŠTINUKŲ

Sumuštinukams atriekite 16 įstrižų prancūziško batono riekelių. Kepkite riekeles karštoje orkaitėjė (180 C) apie 3-6 min. Kol riekelės apskrus, 1 puodelį rikotos sūrio sumaišykite su 2-3 susmulkintomis česnakų skiltelėmis, 1 valg. šaukštu grietinės ir 1/2 ar 1 arbatiniu šaukšteliu druskos.
Pusę šio mišinio sumaišykite su dar 1 valg. šaukštu grietinės, 1 sutarkuotu nedideliu agurku ir susmulkintais krapais (apie 1 valg. šaukštas). Ant 8 šiltų riekelių užtepkite šį kremą.
Likusią pusę mišinio tepkite ant likusių 8 riekelių, ant kiekvienos iš šių riekelių uždėkite po šviežio pomidoro griežinėlį ir pabarstykite maltais juodaisiais pipirais.
Skanaus ir daug šilumos:)

6 komentarai:

Bernadeta rašė...

Labai pozityvus ir šiltas įrašas. Ir taip skaniai baigiasi:)

Simona rašė...

Bernadeta, ačiū už tokius gražius žodžius...Man patinka skanūs dalykai, labai :)

Anonimiškas rašė...

kur nusipirkti tą rikotos sūrį arba tą philadephia ? niekad niekur narandu :(

Vaida

Simona rašė...

Vaida, dideliuose prekybcentriuose būna prie sūrių :)O kartais kaip tyčia ir nebūna...

Anonimiškas rašė...

Visuomet žiūriu prie sūrių, bet niekad neradau :(. Ir prie lydytų ir prie visokių.

Simona rašė...

Tikrai keista, gal tau "pasiseka" atsirasti parduotuvėje, kai jau jie būna išpirkti..hmmm? nes ir man taip buna ;)