2020 m. spalio 30 d., penktadienis

Evoliucionuojančios raugintų kopūstų salotos

Tu norėtum mėgautis raugintų kopūstų salotomis - rafinuotomis, o kodėl gi ne?
Ruošiant jas, atrodo, sudedi viską, kas geriausia - maloniai rūgščius, intensyvaus aromato raugintus kopūstus, saulėtą, kiek tirštą saulėgrąžų aliejų bei pikantiškų, stiprių svogūnų, bet ne per daug. Kone junti gero rūgštumo grybštelėjimą burnoje.   
Vienas po kito atgyja vaikystės prisiminimai apie atidų mėnulio fazių, turinčių įtakos rūgimo intensyvumui, stebėjimą. Apie čiešką, ilgą sunkią pjaustyklę, panašią į lovelį ir gilią, metalo lankais suveržtą, medinę statinę, iki viršaus prigrūstą smulkiai češkuotų gurgždančių kopūstų. Apie vėlyvą rudenį prasidėdavusį ir visą žiemą trukdavusį kopūstinėjimą.
Bet kai paragauji pasiruoštų salotų, suabejoji, ar svogūnai yra ideali draugija raugintiems kopūstams? Įberi gerą žiupsnį cukraus - saldumas iš dalies atsveria žalių svogūnų skonį. 
Visgi kažko trūksta.
Bet ko?
Leisk man Tau papasakoti trumpą istoriją apie tai, kaip aš atradau raugintų kopūstų salotas iš naujo. 

























Buvo vėlyvas penktadienio vakaras. Paskutiniu autobusu, pasibaigus paskaitoms, atvykome į mano draugės tėvų namus. Įžengusios į virtuvę pamatėme dubenį jos mamos paruoštų raugintų kopūstų salotų su graikiniai riešutais, kurios iš karto suviliojo praalkusias studentes. Salotos, padabintos riešutais ir šviežiomis, saldžiomis morkomis, atrodė nepaprastai gardžiai. Paragavusios, sutriauškėme iki paskutinio šaukšto. Graikiniai riešutai buvo tarsi kreminiai lyginant su standžiomis raugintų kopūstų juostelėmis. Nereikia nė sakyti, kad nuo to vakaro į raugintų kopūstų salotas ėmiau žvelgti kaip į galimybę eksperimentuoti.


Įprastai mano draugės mama raugintų kopūstų salotas gamina tik iš raugintų kopūstų, morkų, graikinių riešutų, saulėgrąžų aliejaus ir obuolių sidro acto, bet man labai patinka pridėti razinų ir kepintų raudonųjų svogūnų bei gausiai gardinti kmynais. 


























6-8 salotų porcijoms reikės:
140 g graikinių riešutų
4 valgomųjų šaukštų nerafinuoto saulėgrąžų aliejaus
2 valgomųjų šaukštų obuolių sidro acto (rūgštingumas 5-6 proc.; jei kopūstai kiek rūgštesni, sumažinkite acto kiekį iki 1 - 1 su 1/2 šaukšto)
Druskos
450 g kokybiškų raugintų kopūstų (kad nebūtų minkšti ir itin rūgštūs)
180 g nuskustų morkų (apie 2 didelių)
1-2 arbatinių šaukštelių kmynų
150 g smulkių razinų (jei darysite su razinomis, jas pačioje pradžioje užpilkite karštu vandeniu ir palikite apie 30 minučių pabrinkti, kol ruošite kitas sudedamąsias dalis. Prieš maišant į salotos, nusunkite)
150 g raudonųjų svogūnų (apie 2 vidutinio dydžio)
1 valgomojo šaukšto aliejaus kepimui

Evoliucionuojančios raugintų kopūstų salotos

1. Į karštą sausą keptuvę suberkite graikinius riešutus ir maišydami apie 5 minutes skrudinkite. Atidėkite į šalį atvėsti. Tuo metu paimkite didelį dubenį, supilkite į jį saulėgrąžų aliejų, actą, įberkite arbatinį šaukštelį druskos ir viską išplakite šakute arba plakimo šluotele, kol gausite vientisą, sutirštėjusį užpilą. Raugintus kopūstus pasmulkinkite ir suverskite į dubenį pas užpilą. Pas kopūstus per burokinę tarką įtarkuokite morkas. Pravėsusius graikinius riešutus, palaužydami į nedidelius gabalėlius, sudėkite į dubenį pas daržoves. Viską išmaišykite rankomis arba mediniu šaukštu. Pagardinkite kmynais, paragaukite, ar netrūksta druskos.
2. Į raugintų kopūstų salotas įmaišykite karštame vandeny išbrinkintas razinas.
3. Kad nieko nestigtų, salotas dar galite pagardinti ir keptais svogūnais. Tam paprasčiausiai pakepkite smulkiais kubeliais supjaustytus svogūnus keptuvėje šaukšte aliejaus su 1/4 arbatinio šaukštelio druskos ant nedidelės ugnies apie 7-8 minutes, kol suminkštės. Tai paprastai padarau užmerkus razinas ir paskrudinus riešutus, nes keptuvė būna sausa ir įkaitus bei lieka laiko pakeptiems svogūnams atvėsti.

2020 m. spalio 23 d., penktadienis

Auksinis pienas (Golden milk)

Kartas nuo karto išgirsti apie „auksinį pieną“. Tai gali būti pašnekesio, besirutuliojančio ofiso virtuvėlėje, apie sveiką gyvenseną, nuotrupa; ryškiai geltono gėrimo nuotrauka, ties kuria užkliūva akys, nerūpestingai peržiūrint savo „Instagram“ ar „Facebook“ naujienas; kavos namų meniu, paskelbto ant lentos virš baro, intriguojanti žodžių eilutė ciberžolės latte, kurios taip ir neištari garsiai, vis nepasiryždamas aklai rizikuoti; ar straipsniai apie stebuklingą Pietų Azijos šalių gėrimą - prieskoniais skanintą pieną, veiksmingai slopinantį uždegimą. 


Aš pati su šiuo gėrimu susipažinau prieš keletą metų ir, tiesą sakant, kad ir kaip norėčiau, jog būtų buvę kitaip (žinote... dėl romantiškos istorijos apie meilę nuo pirmo gurkšnio), pirmuosius mėnesius nei iš tolo nebuvau pasiruošusi prisipažinti simpatiją auksiniam pienui. Pirmuosius kartus paragavusi auksinio pieno, nesupratau, kaip galima mėgautis šiuo drumzlėtu siaubingo skonio gėrimu, užtvindančiu burną garstyčių kandumu, nuo kurio ima ašaroti akys, ir kaip pajausti tą gomurį apgaubiantį jaukumą, apie kurį visi tik ir kalba.


Todėl iki šiol nesuvokiu, kas mane skatino su meile ir užsidegimu išbandyti vis naują ir naują receptą... kol neatradau šio. Ranką prie širdies pridėjus pasakysiu, kad pieno skonis gaunasi toks puikus, jog norisi juo mėgautis kiekvieną dieną. Migdolų ir ryžių pieno saldumas atsveria aitroką, karstelėjusį ciberžolės skonį, kuris taip pat sušvelnėja ir kai ciberžolė lėtai paverdama viena kita minute ilgiau. Taigi, paslaptis tokia - auksinio pieno skonis ir gydomoji galia priklauso nuo šių keturių veiksnių:
1. Recepto,
2. Sudedamųjų dalių kokybės,
3. Paruošimo proceso,
4. Ruošiančiojo nusiteikimo.





































Panaršę internete rastumėte ne vieną auksinio pieno receptą. Maniškiam pagrindinės sudedamosios dalys yra ciberžolė, kurią sumaišau su migdolų ir ryžių pienu bei žiupsneliu šviežiai maltų juodųjų pipirų ir šaukšteliu kokosų aliejaus. Paprastai į šį gėrimą dar įberiu cinamono, imbiero ir kardamono, kurie suteikia saldžių, aromatingų tonų. Tik svarbu į pieną nepridėti per daug ciberžolės – tada gėrimas išeina kartus ir panašus į karį. Tas pats posakis: "kas per daug — tas nesveika", galioja kalbant ir apie kitų prieskonių kiekį, beriamą į šį gėrimą. Kiekvienas turi prisitaikyti gėrimą prie savęs, todėl ragaukite ir skaninkite pieną taip, kad atitiktų jūsų lūkesčius ir norus.





































2 porcijoms reikės:
500 ml migdolų ir ryžių pieno (arba kito jūsų mėgstamo pieno)
1 arbatinio šaukštelio maltos ciberžolės
1/4-1/3 arbatinio šaukštelio malto Ceilono cinamono
1/4-1/3 arbatinio šaukštelio malto kardamono
1/4-1/3 arbatinio šaukštelio malto imbiero
Žiupsnio šviežiai maltų juodųjų pipirų
1 arbatinio šaukštelio kokosų aliejaus (nerafinuoto, šalto spaudimo)
Medaus, jei norisi saldumo

Auksinis pienas (Golden milk)

1. Supilkite pieną į nedidelį puodą.
2. Suberkite ciberžolę, cinamoną, kardamoną, imbierą ir juoduosius pipirus į pieną ir išmaišykite.
3. Užvirkite, vis pamaišydami, ant vidutinės ugnies, tada karštį visiškai sumažinkite ir leiskite pienui švelniai (vos, vos burbuliuojant) pavirti keletą minučių.
4. Nuimkite puodą nuo ugnies ir į pieną įmaišykite kokosų aliejų.
5. Nedelsdami, išpilstykite į puodelius, jei norisi saldumo, įmaišykite truputėlį medaus. 

2020 m. birželio 1 d., pirmadienis

Virti varškėtukai

Nuo vaikystės dienų virtus varškėtukus galėčiau valgyti ištisą dieną. Minkštus, purius, nesaldžius, su jaučiamu varškės skoniu. Tinkamai paruošti varškėtukai primena mažus lengvus debesis. Visgi jeigu nepagailima miltų, tešla perminkoma, o varškėtukai iki galo neišverdami, šios subtilios jų sąvybės išnyksta. Taigi:

Purių varškėtukų paslaptys

⮚ Varškėtukų tešlą svarbu minkyti tiek trumpai, kiek tik įmanoma (ne ilgiau nei pusę minutės), t.y. tik tiek, kol gaunasi minkštas, drėgnas tešlos rutulys. Tai neturi būti vientisa ir elastinga tešla.
⮚ Kaip minėjau, tešla gaunasi gana lipni ir klampi, bet atsispirkite pagundai į ją berti papildomų miltų, kad varškėtukai nebūtų per kieti. Ant medinės lentelės plačiai pabarstykite gerą šaukštą miltų, lengvai pasimiltuokite rankas ir suformuokite pailgas dešreles. Tokiu būdu bus lengviau paruošti dailius varškėtukus ir jie išliks minkšti.
⮚ Kai verdami varškėtukai iškyla į vandens paviršių, svarbu, pavirti dar 2-3 minutes, kol jie gražiai pasipučia, tampa blizgūs, tačiau nereikia virti per ilgai.

Gerai nukoštus varškėtukus patiekite su lydytu sviestu ir graikišku jogurtu bei žiupsneliu druskos, galbūt su šiek tiek skysto medaus ar svaigia cinamono dulksna. Žodžius "gerai nukoštus" parašiau ne veltui, tai paskutinis, bet ne mažiau svarbus žingsnis link gardžių varškėtukų. Jei paskubama ir varškėtukai į dubenėlius išgriebiami tiesiog šaukštu su vandens likučiais, sviestas ir jogurtas nuteka nuo varškėtukų, taip ir netapę kreminiu padažu.  




1 didelei - 2 mažesnėm porcijoms reikės:
1 pakelio (180 g) varškės (9 proc. riebumo)
1 vidutinio dydžio kiaušinio
1/2 puodelio (puodelio talpa 250 ml) šviesių speltų miltų tešlai + 2 valgomųjų šaukštų 
šviesių speltų miltų užminkymui
Druskos
Padažui: gabalėlio sviesto, šaukštelio graikiško jogurto (ar grietinės) ir druskos 


Virti varškėtukai su grietinės ir sviesto padažu

1. Į dubenį sudėkite varškę ir žiupsnelį druskos (apie 1/3 arbatinio šaukštelio), išmaišykite ir gerai ištrinkite, paragaukite ar pakanka druskos.
2. Įmuškite kiaušinį ir gerai jį įmaišykite. Suberkite miltus ir greitai, bet rūpestingai išmaišykite, kad neliktų sausų miltų. Kai tik nebematysite sausų miltų, daugiau nemaišykite. Tešla turi būti lipni.
3. Ant stalo paberkite gerą šaukštą miltų, užminkykite tešlą. Tai turi užtrukti ne daugiau nei pusę minutės. Minkykite tiek mažai, kiek tik įmanoma, t.y. tik tiek, kol gausite minkštos, drėgnos tešlos rutulį. Paberkite kitą šaukštą miltų, lengvai pasimiltuokite rankas, suformuokite pailgas dešreles ir supjaustykite mažais gabalėliais. Jokiu būdu nepadauginkite miltų, nes varškėtukai gausis kietoki, ne tokie purūs.
4. Paruoštus varškėtukus sudėkite į užvirusį, šiek tiek pasūdytą vandenį. Atsargiai pamaišykite, kad nepriliptų prie puodo dugno. Kai varškėtukai iškils į vandens paviršių, virkite dar 2-3 minutes. Virti reikia atidengtame puode.
5. Į dubenėlį įdėkite sviesto, jogurto/grietinės, o ant viršaus nukoštus, garuojančius varškėtukus, atsargiai išmaišykite, kol sviestas ištirps, paskaninkite druska, jei reikia, ir mėgaukitės.

2020 m. gegužės 25 d., pirmadienis

Visų skoniui įtinkanti frittata su varške

Šiandien norėčiau jums pristatyti frittatą - vieną savo mėgstamiausių, nepamainomų omletų, kurį kepu bent kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau. Paprastai sekmadienio vakarą, kaip kad vakar, ateinančios darbo savaitės pusryčiams ar popietiniam užkandžiui. Šis omletas yra ne tik greitai ir lengvai paruošiamas, bet svarbiausia skanus tiek šiltas, tiek šaltas, tiek pašildytas - šaldytuve tinkamai laikomas šviežias išlieka net keturias dienas. Argi tai ne žavingas pastangų ir naudos derinys? Man labai patinka, kai, prasidedant savaitei, šaldytuve turiu sveikų, gero skonio, o svarbiausia - jau paruoštų patiekalų.



Dažniausiai savaitei išsikepu gana nemažą skardą šio omleto - iš 8 kiaušinių ir dviejų pakelių varškės, kartais, jei valgome jo ir pačią kepimo dieną, pagaminu dvigubą porciją. Neabejoju, kad kartą jo paragavę, panašiai elgsitės ir jūs. Tik ką iškepęs omletas būna minkštas, lengvas, tiesiog tirpstantis burnoje, o atvėsęs įgauna tvirtesnę formą ir sodresnį skonį, bet vis tiek išlieka drėgnas bei purus. Labai tinka patiekti su trupučiu pomidorų salotų, gera duona ir kava.



Vienintelė taisyklė: nepasiduokite pagundai kepti šį omletą, kol parus. Kepti reikia tik tol, kol frittata sustandėja. Jei kepsite per ilgai, gausite kietą, kiek guminį, pavandenijusį omletą. Paprastai iškepa per 25-30 minučių, bet geriau patikrinti, kai praeis 20 min. Frittata yra iškepusi tada, kai jos krašteliai pakilę, tvirti, o centras dar šiek minkštas, paspaudus spyruokliuoja, bet, įpjovus plonu peiliu, iš jo neteka joks skystis.




8 porcijoms reikės:
200 g šaldyto daržovių mišinio (tinka bet koks, kokį mėgstate)
2 vidutinio dydžio svogūnų (nulupus, turi gautis apie 300 g)
4 česnako skiltelių
100 g špinatų
2 valgomųjų šaukštų aliejaus kepimui
1 su puse arbatinio šaukštelio druskos
1 arbatinio šaukštelio šviežiai maltų juodųjų pipirų
360 g 9 proc. riebumo varškės
125 g graikiško jogurto (galima keisti grietine)
8 vidutinio dydžio kiaušinių

Visų skoniui įtinkanti frittata su varške 

1. Iš anksto įkaitinkite orkaitę iki 180 C. Kepimo popieriumi ištieskite kepimo skardą (geriausia, kad ji būtų 28 x 22 cm dydžio).
2. Iš šaldiklio išimtas daržoves perliekite karštu vandeniu ir palikite nuvarvėti bei apdžiūti koštuve.
3. Nulupkite svogūnus ir česnako skilteles. Svogūnus supjaustykite plonais griežinėliais, o česnakus sutarkuokite smulkia tarka. Špinatus susmulkinkite 1 cm pločio juostelėmis.
4. Svogūnus sudėkite į didelę vidutiniškai įkaitintą keptuvę su aliejumi ir kepkite apie 10 minučių, kol svogūnai suminkštės. Vis pamaišykite.
5. Tada įmaišykite nuvarvėjusias daržoves, česnaką, pakepkite, nuolat maišant, 2 minutes, galiausiai suverskite špinatus, įberkite pusę šaukštelio druskos, pusę šaukštelio pipirų, pakaitinkite dar minutę, kol špinatai sukris.
6. Keptuvę su daržovėmis atidėkite į šalį, kad šiek tiek atvėstų. Dideliame dubenyje sumaišykite varškę su jogurtu, likusia druska ir pipirais. Tada įmaišykite kiaušinius. Maišykite tik tol, kol gausite vientisą masę. Lengviausia tai daryti plakimo šluotele.
7. Apkeptas, kiek atvėsusias daržoves suverskite į kiaušinių, varškės ir jogurto masę. Gerai išmaišykite. Gautą masę pilkite į paruoštą kepimo skardą.
8. Kepkite 20-30 minučių, kol frittata sustandės. 

Papildyta 2020-06-07: su smidrais

Aš be galo mėgstu per pastaruosius penkis metus Lietuvoje žaibiškai išpopuliarėjusius traškius ir salsvus smidrus (šparagus), kurie tiesiog stebuklingai sutaria su frittata. Man ši frittatos versija tokia skani, kad skubu ja pasidalinti, kol dar nesibaigė smidrų sezonas. Taigi, vietoj 200 g šaldytų daržovių imu jų per pusę mažiau, t.y. 100 g, ir 200 g smidrų. Susmulkintus smidrus įmaišau į suminkštėjusius svogūnus kartu su daržovėmis ir česnakais. Prieš smulkinant smidrus (apie 2 cm gabaliukais), visada nulaužiu jų apatinę sumedėjusią dalį. 
 


Kaip matote iš recepto, keptuvėje smidrus kaitinu ne ilgiau nei tris minutes, tokiu būdu jie neperkepa, taip išsaugodami savo skonį ir tekstūrą, o vėliau, šildami orkaitėje, nepradingsta frittatos skanybėje. Ar gali būti geriau?

2020 m. gegužės 23 d., šeštadienis

Kokosinė kynvos košė "Obuolių pyragas"

Šį rytą prabudome vos prabrėškus, kai mūsų nedidelio kambario langą pasiekė pirmieji saulės spinduliai. Lovoje išgėrėme po puodelį dvigubo espreso, paskui po dar vieną, tik jau balintą karštu migdolų pienu. Šiandien sakysime sudie senajai kambario sienų spalvai. Nežinau kodėl, bet dažų kvapas man visad asocijuojasi su vasara. Kaip ir šaldiklio ištuštinimas.  



Ta proga antrą dieną iš eilės verdu kynvos košę, pagardintą obuoliais, kurie eksperimentiniais tikslais pernai vasarą buvo užšaldyti. Su prieskoniais apkeptus rūgštokus obuolius, pasaldinu medumi, užkraunu ant garuojančios košės, ant viršaus nepagailiu sezamų sėklų pastos. Visai nebloga dienos pradžia. Jei išbandysite šį receptą, būtinai papasakote, ar ir jums jis apsuko galvą ir širdį?




2 valgytojams reikės:
80 g kokosų pieno (rinkitės riebesnį (18 proc. riebumo) ir kaip įmanoma grynesnį)
160 g migdolų pieno (augalinį pieną rinkitės priekabiai, kad jame nebūtų pridėta cukraus)
1 cinamono lazdelės (arba 
1/3 arbatinio šaukštelio malto cinamono)
Žiupsnio druskos
80 g bolivinių balandų (kynvos) sėklų

20 g razinų (jei norite, kad būtų saldžiau, imkite 30 g)
1 arbatinio šaukštelio kokosų aliejaus
1 vidutinio dydžio obuolio
1/3 arbatinio šaukštelio malto cinamono
1/6 arbatinio šaukštelio malto imbiero
1/6 arbatinio šaukštelio malto kardamono
1-2 arbatinių šaukštelių medaus
1-2 arbatinių šaukštelių sezamų pastos Tahini
Papuošimui (nebūtina): moliūgų sėklų, džiovintų šlkmedžio uogų, riešutų 

Kokosinė kynvos košė "Obuolių pyragas"

1. Į prikaistuvį supilkite kokosų pieną, migdolų pieną ir įmeskite cinamono lazdelę, išmaišykite. Šį mišinį užvirkite ant vidutinės ugnies, kartas nuo karto pamaišant. Tuo tarpu kynvos sėklas supilkite į tankų sietelį ir nuskalaukite po šaltu tekančiu vandeniu.
2. Nuskalautas kynvo sėklas, razinas ir žiupsnį druskos suberkite į prikaistuvį pas verdantį pieną, išmaišykite, užvirkite ir, vis pamaišant, virkite pridengę ant lėtos ugnies 15 minučių. Tada išjunkite ugnį. Palaikykite prikaistuvį uždengtą 5 minutes.
3. Tuo metu, kol košė verda, paruoškite obuolių pagardą. Obuolį, išėmę sėklas, susmulkinkite 2 cm kubeliais. 4-5 minutes pakepkite šiuos kubelius keptuvėje su kokosų aliejumi, kad šiek tiek suminkštėtų. Suberkite cinamoną, imbierą, kardamoną, supilkite medų ir pakaitinkite dar minutę.
4. Iš išvirusios košės išimkite cinamono lazdelę. Sukrėskite košę į dubenėlius, ant viršaus dosniai užkraukite obuolių ir apšlakstykite sezamų pasta Tahini.

2020 m. gegužės 19 d., antradienis

Naujas būdas, kaip mėgautis glotnučiu, kol orai niekaip neatšyla

Yra daugybė dalykų, kurie pasimiršta, išsisklaido ir reikia labai stipriai susikaupti, kad bent dalį jų prisimintum. Nesvarbu - geri ar blogi tai dalykai, visi jie turi savo galiojimo laiką. Šitoj vietoj prisimenu, kaip atrodė, kad niekada nepamiršiu savo pirmosios meilės arba to proto aptemimo, kai antroji meilė neįsimylėjo atgal, o dabar ryškesnių šių įvykių prisiminimų reikia ieškoti paauglystės dienoraščiuose. Ir tokio neromantiško, šlapio ir vėsaus gegužės oro, nors tu ką, neprisimenu. Bet prisimenu, kaip pirmą kartą prieš kelis metus suporavau kokosinę kynvos košę su aviečių glotnučiu.     


Tai buvo ankstyvo pavasario šeštadienio (o gal sekmadienio?) rytas. Tiesą sakant, diena visai nesvarbu. Buvau ką tik grįžusi iš ilgo pasivaikščiojimo. Dangus atrodė taip, lyg būtų lapkritis - sunkūs debesys, kaip įmanydami, trukdė šviesti saulei, bet pavasario proga man labai norėjosi paruošti kažką spalvingo ir gaivaus. 



Aš prisimenu, kaip pirmasis šiltas šio derinio kąsnis palietė gomurį. Prisimenu košės karštį, tirštumą ir kaip glotnutis, lyg kokie aptirpę ledai, vėsino garuojančią košę, suteikė jai vasariško lengvumo. Kaip nuo to ryto įsimylėjau šaldytas avietes. 

Kalbant konkrečiau, šis receptas prasideda nuo to, kad puode užverdate kokosų pieną, sumaišytą su migdolų pienu, cinamonu ir druska. Tada į verdantį pieną sukrečiate nuplautas kynvas ir leidžiate mišiniui lėtai burbuliuoti apie ketvirtį valandos, kol kynvos sėklos išsipučia ir gaunate minkštą, kreminę košę. Tuo metu paimate likusį kokosų pieną, sunokusį bananą, sudedate juos į kokteilinę kartu su gera sauja šaldytų aviečių ir sutrinate. Išvirusią košę vos vos pasaldinate medumi ir išdalinate tarp dubenėlių, ant viršaus dosniai užliedami glotnučio.








3 valgytojams reikės:
315 g kokosų pieno (rinkitės riebesnį (18 proc. riebumo) ir kaip įmanoma grynesnį)
350 g migdolų pieno (augalinį pieną rinkitės priekabiai, kad jame nebūtų pridėta cukraus)
1 cinamono lazdelės
Žiupsnio druskos
175 g bolivinių balandų (kynvos) sėklų
1-2 arbatinių šaukštelių medaus
1 vidutinio dydžio banano (apie 150 g nulupus)
90 g šaldytų aviečių

Kokosinė kynvos košė su aviečių glotnučiu

1. Į prikaistuvį supilkite 175 g kokosų pieno, visą migdolų pieną ir įmeskite cinamono lazdelę, išmaišykite. Šį mišinį užvirkite ant vidutinės ugnies, kartas nuo karto pamaišant. Tuo tarpu kynvos sėklas supilkite į tankų sietelį ir nuskalaukite po šaltu tekančiu vandeniu.
2. Nuskalautas sėklas ir žiupsnį druskos suberkite į prikaistuvį pas verdantį pieną, išmaišykite, užvirkite ir, vis pamaišant, virkite pridengę ant lėtos ugnies 15 minučių. Tada išjunkite ugnį. Palaikykite prikaistuvį uždengtą 5 minutes. 
3. Tuo metu kokteilinėje išplakite likusį kokosų pieną(140 g) su bananu, į gautą masę suberkite šaldytas avietes ir dar sykį gerai išplakite, kol gausite vientisą glotnutį.
4. Iš išvirusios košės išimkite cinamono lazdelę, įmaišykite medų. Padalykite košę tarp dubenėlių, ant viršaus dosniai užliedami glotnučio.

2020 m. gegužės 9 d., šeštadienis

Vafliai su varške

Desertiniams vafliams nebūtinai reikia laukti šventės ar progos. Jie gali nekenkti nei sveikatai, nei figūrai. Yra nemažai būdų, kaip neaukojant skonio, iškepti sveikų vaflių.



Pirmas būdas: sviestą pakeisti prinokusiu bananu, kuris vafliams tuo pačiu paskolins ir saldumo.
Antras būdas: pusę šviesių speltų miltų pakeisti maistingesniais miltais, pvz.: avižų.
Trečias būdas: tešlą praturtinti varške, daržovėmis, riešutais ir pan.


Šie vafliai gaunasi lengvučiai ir pūrūs, bet tuo pačiu drėgni, o ištraukti iš vaflinės, kol dar karšti, ir traškiu, apskrudusiu paviršiumi.  

2-4 pusryčiautojams reikės:

1 vidutinio dydžio sunokusio banano (nulupus apie 100 g; kuo bananas labiau sunokęs, tuo saldesni bus vafliai)
1/3 arbatinio šaukštelio druskos 
250 g pusriebės varškės
2 kiaušinių (jei labai maži - 3)
90 g graikiško jogurto
45 g avižų miltų
45 g šviesių speltų miltų
Aliejaus kepimui 

Vafliai su varške

1. Varškę, druską ir bananą plačiame dubeny pertrinkite šakute, kol neliks stambių banano gabalėlių, įmaišykite kiaušinius ir jogurtą, kol gausite vientisą masę. 
2. Suberkite avižų ir speltų miltus, maišykite tik tol, kol neliks sausų miltų - tai blynams suteiks purumo. Turite gauti tirštą tešlą.
3. Įkaitinkite vaflinę (tai labai svarbus žingsnis) nelimpančia danga ir patepkite aliejumi. Į gerai įkaitintą ir aliejumi pateptą vaflinę dėkite keletą kupinų šaukštų tešlos, greitai uždenkite ir kepkite, kol vaflis įgaus gražią gintarinę spalvą.
4. Neatidarykite tikrindami vaflinės per anksti (keletą minučių kantriai palaukite), kitaip vaflis gali suplyšti/prilipti.
5. Kepimo laikas priklauso nuo jūsų turimos vaflinės, todėl po pirmųjų blynų atrasite sau tinkamą laiką. Su maniške - tai 5-6 minutės.
6. Vafliai nėra saldūs, todėl labai skanu apšlakstyti skystu medumi ar klevų sirupu.   

2020 m. gegužės 5 d., antradienis

Tradiciniai kepti varškėčiai

Varškėčiai, užminkyti iš varškės, kiaušinių ir miltų, tikrai nėra joks atradimas. Jei egzistuotų kultinis vaikystės patiekalas, perduodamas iš kartos į kartą, apipintas emocijomis ir prisiminimais, tai be abejonės būtų varškėtukai. Jie yra gyvas įrodymas, kad paprasti produktai, įdėjus meilės ir dėmesio, gali transformuotis į nepaprastą, stebuklingą maistą ir tam nereikia jokių globalių ingredientų. Kalbant apie varškėtukų valgymą, žmonės kartais nevalingai paiso prietarų, jog tai miltų, cukraus, riebalų ir, apskritai, kalorijų bombos, plaukiojančios uogienės ir grietinės jūrose. Tai visiška netiesa. Užtenka žinoti vos kelias paprastas taisykles, kaip tinkamai iškepti varškėčius, ir įdėti šiek tiek pastangų.  

Pagrindinė varškėčių kepimo taisyklė - nedidelis kiekis kiaušinių ir miltų (geriausia šviesių speltų miltų), tik tiek, kad sutvirtintų tešlą. Teisingai užmaišyta varškėčių tešla turi būti limpanti prie rankų.
Antra taisyklė - neįsijausti saldinant tešlą, jog saldikliai neužgožtų natūralios varškės skonio, be to jie skystina varškę, dėl ko gali prireikti daugiau miltų (žr. pagrindinę taisyklę).
Trečia taisyklė - gerai įkaitinta keptuvė ir šiek tiek mažesnė nei vidutinė ugnis, kad kepdami varškėčiai apsigaubtų tvirta plutele ir neišskystų į šalis, bet ir kad greitai neskrustų/nedegtų.
Ketvirta taisyklė - į keptuvę nėra būtina pilti daug aliejaus, užtenka nedidelio šaukštelio apkepimui, po to tereikia varškėčius pašauti į orkaitę, kad galutinai iškeptų.



Pats gaminimas paprastas - kuo sausesnę varškę sumaišai su medumi ir druska, gerai pertrinat šakute (galima tai padaryti ir rankiniu blenderiu). Įmuši kiaušinį, išmaišai, suberi miltus, taip pat išmaišai (būtinai šaukštu ir tik šaukštu), kol nebelieka sausų miltų ruožų. Pakabini tris šaukštus lipnios tešlos į drėgnus delnus, vos vos pavoliuoji miltuose, suformuoji 1,5-2 cm storio paplotėlį ir kartoji procesą nuo pradžių. Suformuotus varškėčius apkepi gerai įkaitintoje keptuvėje šlakelyje aliejaus, o tada dešimčiai minučių pašauni į orkaitę. Taip paruošti varškėčiai iškepa minkšti, pasipūtę, neprisigėrę daug riebalų, neapdegę, panašūs į pyragėlius. Tiems, kurie dar neturi savo laiko patikrinto varškėčių recepto, nuoširdžiai rekomenduoju šį, pagal kurį varškėčius kepu jau beveik 10 metų.

Iškepusius varškėčius sudėkite į lėkštę, o dar geriau paserviruokite su uogomis bei medumi saldintu jogurtu, tada neškite į stalą ir stebėkite, kaip varškėčiai išgaruoja iš lėkštės, nes taip nutinka visada ir nutinka labai greitai. Jie yra purūs, aukšti, minkšti, bet tuo pačiu drėgni, ne per saldūs, sodraus skonio - ragaujant pajusite ir sūrumo, ir šiek tiek lengvos varškiškos rūgštelės. Paskutiniuoju metu gana dažnai kepu šiuos varškėčius - kone kiekvieną sekmadienį, paprastai iš dvigubo ar net trigubo varškės kiekio, nesuvalgytus dedu į šaldytuvą darbo savaitės pusryčiams ar vakarienėms. Mes juos mėgstame ir atvėsusius, kai valgomi paprasčiausiai paėmus į ranką.

2 VALGYTOJAMS REIKĖS:
360 g pusriebės arba riebios varškės
15 g šviesaus natūralaus medaus
1/3 arbatinio šaukštelio druskos
1 vidutinio dydžio kiaušinio
50 g šviesių speltų miltų (apie 4-5 valg. šaukštų (be kaupo) miltų) tešlai + 15-20 g šviesių speltų miltų varškėčių formavimui/voliojimui
1-2 arbatinių šaukštelių aliejaus kepimui
Patiekimui: uogų, jogurto

Recepto eigą rasite, paspaudę ant veidelio: 😋


2020 m. gegužės 1 d., penktadienis

Avižinių dribsnių košė su mėlynėmis

"Nesakyk, kad neturi pakankamai laiko, nes Tu turi lygiai tiek pat valandų per parą, kiek jų turėjo Mikelandželas, Motina Teresė, Leonardo da Vinči, Tomas Džefersonas ir Albertas Einšteinas."
H. Jackson Brown Jr



Labai dažnai mintyse, o ir garsiai pasakau: "dabar visai neturiu laiko", "kaip man trūksta laiko", "daryčiau, jei turėčiau daugiau laiko", "abejoju, ar ateity turėsiu daugiau laiko" ir t.t. Kad ir prieš gerą pusvalandį pagalvojau, jog būtų neblogai papildomas truputis laiko - viena kita valanda - šioje įpusėjusioje dienoje. Vienas iš mano mėgstamiausių kompozitorių - Volfgangas Amadėjus Mocartas, būdamas penkerių, pradėjo kurti muziką, o 35-erių mirė, palikdamas apie 640 kūrinių! Ar jis turėjo daugiau valandų paroje? Žinoma, ne.



Tiesa ta, kad, skųsdamasi laiko stygiumi, tingiu ar išsisukinėju arba nuo nežinojimo nuo ko pradėti, arba nuo aistros trūkumo imtis tam tikros veiklos. Kartais nuo baimės. Tiesa ta, kad visi mes turime 24 val. paroje ir tik nuo mūsų pačių priklauso, ar per jas nuversim kalnus, ar tyliai praplauksim pasroviui, besiskųsdami laiko trūkumu. Visada galim pasirinkti, kiek bus verta kiekviena mūsų valanda. Truputį baisu suvokti, kad laiko netrūksta, kad kartais pritrūksta noro ir motyvacijos, o gal savęs pažinimo.

„To, kas mums atrodo neįmanoma, galbūt paprasčiausia nesistengėte padaryti.“ – Johanas Volfgangas Gėtė 



Ką gi, grįžkime prie avižinės košės. Aš labai mėgstu minkštą, purią, kreminę, kiek skystoką avižinę košę - tiek iš sveikų, nesusmulkintų avižų grūdų, tiek iš viso grūdo avižinių dribsnių, tiek iš maltų avižų. Šįryt, patikrinus šaldiklio atsargas, radau šiek tiek mėlynių bei saują šilauogių. Todėl nusprendžiau paskutinį kartą prieš naują šių uogų sezoną išsivirti cinamoninės avižinių dribsnių košės su jomis. Ši košė tikrai verta dėmesio: kaisdamos mėlynės atskleidžia savo skonį, kuris dar labiau sužiba būtent dėl cinamono. Neatšildytas mėlynes į košę verčiu pačioje virimo pabaigoje, jų netroškinu, tik leidžiu perkaisti, kad  neprarastų savo tvirtumo. Nėra nieko smagiau, nei pajusti burnoje sprogstančius mėlynių burbuliukus💙



Avižinių dribsnių košė ir sveika mityba: visada ir niekada

VISADA:
⮚ renkuosi viso grūdo avižinius dribsnius;
⮚ įberiu cinamono, kuris padeda sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje;
⮚ įmaišau gerųjų riebalų (nerafinuoto kokosų aliejaus arba ghee - lydyto sviesto), kurie kaip ir cinamonas, padeda palaikyti tinkamą cukraus kiekį kraujyje, taip energija nenukrenta staiga ir jos užtenka visam rytui;
⮚ įdedu uogų (jose gausu antioksidantų) ar vaisių, kurie košei suteikia natūralaus saldumo.

NIEKADA:
⮚ neperku greitai paruošiamų, užplikomų avižinių dribsnių, taip pat tokių, kurie "pagardinti" pridėtiniu cukrumi, įvairiais skoniais;
⮚ nededu cukraus, džiovintų vaisių su pridėtiniu cukrumi;
⮚ nebalinu grietinėle, karvės pienu, vietoj jų renkuosi naminį migdolų/avižų pieną ar anakardžių grietinėlę.

1 pusryčiautojui reikės:
1 arbatinio šaukštelio nerafinuoto kokosų aliejaus
1/2 puodelio viso grūdo avižinių dribsnių
1/2 arbatinio šaukštelio malto cinamono (labai svarbi košės sudedamoji dalis)
2/3 puodelio verdančio vandens
1 puodelio mėgstamo augalinio pieno (pvz.: migdolų, avižų ir pan.)
Gero žiupsnio/dviejų druskos (dar viena labai svarbi košės sudedamoji dalis)
1/2 puodelio šviežių arba šaldytų mėlynių
1 arbatinio šaukštelio medaus (nebūtinai, man paprastai užtenka saldumo iš mėlynių ir cinamono)

Avižinių dribsnių košė su mėlynėmis

1. Vidutiniškai karštame nedideliame puode išlydykite kokosų aliejų ir į jį suberkite avižinius dribsnius. Pakepinkite, retkarčiais pamaišant, maždaug 3 minutes, kol pakvips ir avižų dribsniai lengvai pagels (bet nereikia apskrudinti).  
2. Į puodą pas apkepintas avižas suberkite cinamoną, supilkite verdantį vandenį (darykite tai atsargiai), išmaišykite, tada supilkite pieną, užvirkite, vis pamaišant, ant vidutinės ugnies.
3. Įberkite druskos, sumažinkite ugnį ir, vis pamaišant mediniu šaukštu, virkite apie 10 - 12 minučių, priklausomai nuo avižinių dribsnių rūšies, kol košė sutirštės ir suminkštės.
4. Į košę atsargiai įmaišykite mėlynes, kad jos nesusitrintų, užvirkite, uždenkite puodą dangčiu, nukelkite nuo ugnies ir leiskite košei keletą minučių pastovėti, kad taptų kremine ir puria.
5. Paragaukite, ar netrūksta druskos, cinamono. Jei norisi, paskaninkite trupučiu medaus.

P.S.: sukūriau trumpą filmuką, kaip išvirti šią košę: 


2020 m. balandžio 25 d., šeštadienis

Kepta antis

Ilgą laiką kepta antis man siejosi su restoranuose, o ne namuose ruošiamu maistu. Perkračiusi savo atminties aruodus, turiu pripažinti, jog neprisimenu, kad tėvų namuose, ar svečiuose būčiau kada nors ragavusi keptos anties. Galbūt todėl, man atrodė, kad visos anties kepimas yra itin sudėtingas dalykas, reikalaujantis kalno pastangų ir specialių gebėjimų. Buvau įsikalusi į galvą, kad anties kepimas namų virtuvėje pasmerktas užsibaigti visur besitaškančiais riebalais ir sausa, beskone, perkepusia mėsa.   



Pirmą kartą iškepti antį ryžausi prieš daugiau nei 5 metus, kai "rydama" receptų knygas, sužinojau apie lėtai ant grotelių kepamos anties metodą, tai yra, kai ji kepama ilgai ir lėtai itin žemoje temperatūroje. Kadangi antis turi gana daug riebalų, kepant žemoje temperatūroje, tie riebalai lėtai tirpsta, o raumenų skaudulos, juose palengva kaisdamos, minkštėja ir tokiu būdu nepraranda sultingumo. Aš naudoju specialią skardą su grotelėmis, tačiau esu kepusi ir ant orkaitės grotelių, po jomis pakišus skardą. Jeigu antis kepama tiesiog skardoje, ji nevienodai kaista dėl netolygaus karščio pasiskirstymo, o riebalai neturi kur nuvarvėti, kas itin svarbu, norint išgauti traškią, apskrudusią, dangiško skonio odelę. 




Taip, sutinku, anties kepimas pirmus kartus - tikras nervų tampymas, abejojant, ar pavyks, ir kantrybės išbandymas (juk reikia keleto valandų), vartant, nupilant riebalus, bet mėsa būna minkštutė ir be galo skani, o ir virtuvės oras prisipildo puotavimo kvapų. Jei įsigysite kokybišką antį, vadovausitės keliomis žemiau recepte pateiktomis taisyklėmis, viskas kuo puikiausiai pavyks ir prabangus restoranas atkeliaus į jūsų namus 💗


4-6 valgytojams prireiks:

2 arbatinių šaukštelių druskos
1 arbatinio šaukštelio žviežiai grūstų pipirų
Džiovintų rozmarinų (kurie antieną padaro itin aromatingą)
Jūsų mėgstamų šakninių daržovių, t.y. morkų, burokėlių, saldžiųjų bulvių ir pan., supjaustytų apie 8 cm ilgio juostelėmis (jų turėtų būti maždaug kilogramas)

Kepta antis

Pirma diena
1. Kambario temperatūros antį nuplaukite šaltu vandeniu, nusausinkite popieriniu rankšluosčiu tiek išorę, tiek vidų (stipriai netrinkite, jog antis neapsiveltų popieriumi).
2. Padėkite antį nakčiai neuždengtą į šaldytuvą. Geriausia padėti ant grotelių.

😴

Antra diena
1. Išėmus antį iš šaldytuvo, dar sykį nusausinkite popieriniu rankšluosčiu, tada įtrinkite ją gerai 2 šaukšteliais druskos, sumaišytais su 1 šaukšteliu šviežiai grūstų juodųjų pipirų ir keletu dosnių džiovintų rozmarinų žiupsnių. 
2. Subadykite visą anties odą (reikia perdurti tik odą, stengiantis nepažeisti raumenų) dantų krapštuku (ar šakute/stora adata) ne mažiau nei 60 kartų. Palaikykite antį kambario temperatūroje apie 1 val.
3. Orkaitę įkaitinkite iki 120 C (jokiu būdu ne aukštesnės temperatūros).
4. Paguldykite antį ant krūtinėlės ant grotelių (po grotelėmis būtinai pakiškite skardą) ir kepkite 30 minučių. Praėjus laikui, antį apverskite, subadykite vėl šiek tiek odą, jei reikia, nupilkite atsargiai riebalus iš skardos ir kepkite 30 min.
5. Tada vėl apverskite, šiek tiek subadykite odą, aptepkite nuvarvėjusiais atsidėtais riebalais, nupilkite, jei reikia, skardoje susikaupusius riebalus ir kepkite 30 minučių. Taip viską kartokite dar 3 kartus, t.y. iš viso antis mažoje temperatūroje turi kepti 3 val.
6. Po trijų valandų padidinkite orkaitės temperatūrą iki 180 C., antį padėkite ant kepimo skardos (krūtinėle į viršų, nepamirškite iš kepimo skardos išpilti riebalus), šalia anties išdėliokite daržoves. Dosniai aptepkite jas ir antį atsidėtais anties riebalais. Kepkite apie 45-55 minutes, kol antis dailiai apskrus (iškepusios anties vidaus temperatūra yra 75 C), o daržovės taps minkštos, gražiai pasikaramelizavusios. Jei jūsų turima antis gerokai mažesnė, užteks apie pusvalandžio, vietoj 45 minučių.

Reklama sukurta bendradarbiaujant su "Lapino puota" - Baltic Larus.