2011 m. lapkričio 8 d., antradienis

Apie jaukų sekmadienį, avižinių dribsnių košę smaližiams ir mažas atiduotuves

Sekmadienį, kai už lango trankėsi atšiaurūs ir grėsmingi vėjai, nuo medžių plėšdami ir šokdindami pageltusius medžių lapus, išgurkšnoję po milžinišką puodelį arbatos, su vyru nusprendėme, jog pats laikas aplankyti Mykolo Žilinsko dailės galerijoje vykstančią tarptautinio šiuolaikinio tekstilės meno parodą.
Galerijos prieigose mus pasitiko P. Mozūros "Žmogus" ir maldas simbolizuojančios, vėją pagavusios, spalvotos Tibeto vėliavos. Stovint šalia jų, plaikstomų vėjo, atrodė, jog kažkas tyliai skaito jose užrašytus tekstus. Kai mane apsupa žmogaus rankomis sukurtas grožis, visada apima noras gyventi, nelaukti kažko - didesnės laimės, ramybės ar gėrio. Noras kurti. Juk viskas, ko man reikia, yra čia, šalia manęs. 

Vaikščiodami nuo vienos parodos prie kitos nuo lietaus išmargintomis grindimis, kalbėjomis, ar žmogus iš tiesų gali būti laimingas ir kurti. Daugelyje darbų atsispindėjo neharmoningumas, nepasitenkinimas gyvenimu, iškraipytas pasaulio vaizdas ar liūdesys. Kažkur labai giliai viduje pajutau, kad man nereikia kažko sudėtingo ir nelabai suprantamo, kad gražiausia tai, kas spindulioja teigiama energija ir šiluma.
Stipriausią įspūdį paliko R. Noreikytės kūrinys "Metisė" - išausti jos ir gyvenimo draugo portretai. Koks stiprus turi būti ryšys tarp žmonių, jog stovėdamas šalia paveikslo, justum į jį sudėtą artumą, švelnumą ir nuoširdumą? Stipriau susikibome rankomis - saugokite vienas kitą, mylėkite, atrodo, buvo užrašyta sintetiniais siūlais.   

Vaikščiojimas nuo vienos prie kitos salės, pajutimas daugybės jausmų, kartais visai neapčiuopiamų, pakylėjo mus virš kasdienybės, o tada nepastebėjome nei kontrasto tarp suremontuoto pirmojo aukšto ir nuvarvėjusiomis sienomis sutinkančių antrojo ir trečiojo aukštų. Tik, grįžus namo, peržiūrint nuotraukas, tai labai stipriai krito į akis.

Vėlyvą popietę išėję į Laisvės Alėją įsiklausėme, kaip po kojomis šnara sudžiūvę lapai. Kokia harmonija!Ar žinojote, kad naktimis po miestą važinėja mašina, kuri lyg kiemų dulkių siurblys susiurbia lapus?  
Kadangi abudu namie buvome palikę pirštinęs, nusipirkome po puodelį karšto kriaušių gėrimo. Kaip tik tokie pasivaikščiojimai man labiausiai ir patinka: eini sau iš lėto, siurbčioji ir rankoms, ir širdžiai šilta. Norėjau apkabinti visus praeivius iš karto. Stipriai ir šiltai. Nors idėja turbūt keista, bet, pavyzdžiui, aš niekada neatsisakau apkabinimo ir net nenustebčiau, jei koks besišypsantis žmogutis ištiestų rankas apsikabinti. Vyras tai žino ir dažnai mane apkabinęs laiko.
Po lėto pasivaikščiojimo grįžome į dailės galeriją ir iki vėlyvų sutemų žiūrėjome filmus, siūlomus festivalio "Nepatogus kinas", o grįžę namo virėme arbatą ir labai skanią avižinių dribsnių košę.
 
Kadangi sugrįžome prie žiemos laiko (laikrodžių rodykles noriai ar nenoriai pasukę atgal) galime mėgautis ankstyvomis sutemomis ir papildomu laiku, kuris dėl to atsirado. Galime ilgiau užtrukti virtuvėje, besimėgaujant naminio maisto ruošimo magija. Todėl šį vakarą dalinuosi ne tik receptu, bet taip pat vienam iš skaitytojų turiu paruošusi mažą dovanėlę – receptų knygutę apie tikrą šalto laikotarpio džiaugsmą - košes. 
Iš tiesų, kai šią knygutę pirmą kartą paėmiau į rankas, pajutau tokią didžiulę į ją sudėtą šilumą ir meilę, jog iš karto įsigijau net keletą jų, svajodama kaip džiugiai šias stebuklingas knygutes dovanosiu. Taigi, už savaitės, ateinantį antradienį, burtų keliu vienam iš į šį klausimą komentaruose atsakiusių žmonių atiteks jaukioji receptų knygelė "Košės":

Ar mėgsti košes?


Aš labai mėgstu ir virti, ir valgyti košes, ypač vėlyvą rudenį, kai norisi kažko natūralaus, šildančio, sotaus ir sveiko. Todėl, įpusėjus lapkričiui, nejučia iš spintelės dingsta visos susikaupusios kruopų atsargos. Galėčiau kasdien pusryčiams ir vakarienei valgyti košes, pagardintas tos dienos nuotaiką atitinkančiais priedais.
Mėgstamiausia - avižinių dribsnių košė. Net jaučiu mažą priklausomybę jai. Todėl ir šiandien dalinuosi su jumis paprastu, bet be galo skaniu avižinių dribsnių košės smaližiams receptu, kurį įkvėpė būtent knygelė apie košes. Taigi, jei užsimanysite kažko skanaus ir sveiko - būtinai išbandykite ;)
 

Jauki avižinių dribsnių košė smaližiams


Pirmiausiai reikės dviejų alkanų valgytojų-smaližių :)Tada... užverdame dvi stiklines vandens. Kai vanduo užverda, įberiame mažutėlį žiupsniuką druskos ir vieną stiklinę avižinių dribsnių. Gerai išmaišome ir vis pamaišant, ant vidutinės ugnies verdame 10 minučių. Stambiai sutarkuojame vieną vidutinio dydžio obuolį. Obuolio lupti tikrai nebūtina. Praėjus 10 minučių įmaišome jį į košę su žiupsneliu cinamono ir verdam dar 2 minutes.
Nuimame nuo ugnies, įmaišome vieną ar du valgomuosius šaukstus rudojo cukraus, saujelę razinų ar mėgstamų susmulkintų riešutų ir vieną didelį susmulkintą bananą. Prikaistuvį uždengiame dangčiu ir paliekame keletui minučių pastovėti. O tada pasikviečiame antrą išalkusį valgytoją, garuojančią košę padaliname į du jaukiausius dubenėlius, ant viršaus uždedame šaukštelį sviesto (juk šaukštu sviesto košės nepagadinsi) ir šaukštelį medaus(žinomą, galima ir du :),jei norisi pasmaguriauti, o kartais juk tikrai norisi). Ragaujam ir jaučiam kaip šaukštas po šaukšto košė tiesiog tirpsta burnoje. Skanaus :)

11 komentarų:

Rasa rašė...

Sveika, labai mėgstu košes, o ypač tokią su vaisiais, pats skanumas :) ačiū už receptą ;) gero vakaro :)

Jurga rašė...

mėgstu mėgstu! tik man bene skaniausia yra grikių košytė su pievagrybiais, morkytėm, svogūnais ar porais. dar svarbu, jog būtų ne visai biri, geriau drėgnesnė.. o dar ant viršaus užbėrus picų prieskonių ir užsidėjus gerą šaukštą lydyto/tepamo sūrelio iš viso pasaka :)

Indrė rašė...

Nemėgstu košių. Gal paprastą grikių su sviestu ir druska dar dar. Bet visos kitos - arba aš nemoku jų gaminti... Ką čia arba - negaminu aš jų ir net nežinau kodėl. Gal, kad vaikų dar neturiu ir neteko susipažinti su košių subtilybėmis?

Anonimiškas rašė...

Aš mėgstu labai. Mėgsta ir mano trys vyrukai, kai pagaminu su nesaldžiais priedais. Juose visa paslaptis ir yra. Aišku, ir kokia krosnis šutinimui nepamaišytų, bet turbūt su jos dovanojimu būtų šiek tiek sudėtinga, ar ne? :) O štai knygelę, jei likimas lemtų jos savininke tapti, priglausčiau su džiaugsmu. Kartais tai lengvai nuvargusių jaunųjų mamų fantazijai pagalba labai praverčia :)
Skanių košių visiems!
Eglė

Anonimiškas rašė...

Aš mėgstu labai. Mėgsta ir mano trys vyrukai, kai pagaminu su nesaldžiais priedais. Juose visa paslaptis ir yra. Aišku, ir kokia krosnis šutinimui nepamaišytų, bet turbūt su jos dovanojimu būtų šiek tiek sudėtinga, ar ne? :) O štai knygelę, jei likimas lemtų jos savininke tapti, priglausčiau su džiaugsmu. Kartais tai lengvai nuvargusių jaunųjų mamų fantazijai pagalba labai praverčia :)
Skanių košių visiems!
Eglė

jurate rašė...

Koses megstu labai, labai. Galeciau valgyti kasdien ryte ir vakare, visokias, su priedais ir be ju.Bet va virti ju nemoku. Todel, nors ir geda, tenka prasyti mamos isvirti, nors ji pati ju nevalgo. Knygele tikrai labai praverstu :)

Jūratė rašė...

Ačiū už įkvėpiančius tekstus!
O košes aš mėgstu :) Dabar dažniausiai verdu perlinių kruopų su morkomis ir miežinę. Dar labai patinka avižinių, tik čia jau mano draugas ištobulėjęs. Labai skaniai moka išvirti :)

Gabiko rašė...

Šita receptuką išsisaugau - rodysiu savo mieliausiam, nes mūsų namuose jis yra košių karalius! Ir vien dėl jo skaniai su meile ruošiamų košyčių, aš jas pamėgau (nes iki tol, košes laikiau senukų maistu, mat jos per mažai "kramčios"). Nors ilgą laiką mes kariamov - jam mane tekdavo beveik kaip mažą vaiką įkalbinėt suvalgyt bent truputuką košės :) Bet dabar niekad neatsisakau dubenėlio saldžios smaližiškos košytės :))

Vikucce rašė...

Labai mėgstu košes, tik ne saldžias, negaliu valgyt manų, dribsnių košių su cukrumi, medum ar uogienėmis, kiek bandžiau neskanu ir tiek. O visos kitos sūrios košės - pasaka. Nors pirmenybę teikiu ne dribsnių, o kruopų košėms. Labiausiai mėgstu grikių ir miežinių ar kvietinių kruopų košes, o didžiausia mano nuodėmė - tai šilkinė košė su spirgučių ir grietinės ar pieno padažu :)
Paskutiniu metu mažai gaminu košių, nes namie be manęs jų beveik niekas nevalgo :( na bet dabar yra proga pasitaisyt, ačiū už priminimą :)

Iveta rašė...

Mmmm... labai mėgstu košes :) Ypač manų košę su namine vyšnių uogiene. Pasaka. Tik gaila, kad šiais metais visai neužderėjo vyšnių derlius. Liksiu visus metus be savo mėgstamiausios košės. Ai beje dar viena iš mėgstamiausių yra paprasta, tiesiog su pienu ir druskyte išvirta grikių koše. Niam :)

Anonimiškas rašė...

O kada bus skelbiamas laimėtojas? :)