Voveraičių sriuba

Gabriel Yared - The Unfeeling Kiss

Tvarkydama senus dienoraščius, viename iš jų radau dar prieš apsigyvenant Kaune užrašytą klausimą: kaip būti laimingam? Iš tikrųjų, nors tuo metu sau pateiktas atsakymas - atsibudus suprasti ir susitelkti į tai, jog kiekvienas rytas yra nuotykio, kurį netrukus patirsiu pradžia, ir kad dar niekas nėra šio nuotykio išgyvenęs, skamba gal kiek ir banalokai, tačiau juk nei vienas nesame per seni kasdieninėms pasakoms, o ypač būti savo pasakos herojumi.  

Rytais vėl į darbą keliauju pėsčiomis. Einu ir lyjant, man nieko tokio kartais sušlapti. Dar sykį įsitikinau, aš nesukurta ramiai sėdėti vienoje vietoje. Kamščius iškeitus į spartų ėjimą, netgi supratau, kad nereikia keltis valanda anksčiau, jog darbe būčiau laiku. Užtat teko pamiršti aukštakulnius batelius. Bet tai smulkmena. Daugiau klausausi muzikos (prieš išeidama iš namų užsidedu milžiniškas ausines), daugiau šypsausi ir galva šviesesnė. 

Mintys skaidrėja. Tiek daug ženklų, stumiančių į naują pradžią. Begaliniai aplinkinių lūkesčių planai, su kuriais kiekvieną dieną susiduriu, vis mažiau valdo mano mintis. Kiek turėjo praeiti metų, kad pagaliau meilė sau neleistų švaistyto energijos, nei tuos lūkesčius stengiantis pateisinti, nei juos bandant paneigti. 

Būna bijau, bandau susitarti su savimi dar palaukti, būti klusnia, tikinu save, kad reikia laiko mintims sugulti į lentynas, giliai kvėpuoju, bet tai nenuramina širdies ir manyje gyvenančios herojės. Tikinčios pasakomis, nuotykiais, meile, pasivaikščiojimais, o svarbiausia buvimu savimi. Ir tuo, kad geras gyvenimas matuojamas ne visuomenės lūkesčių išpildymu.  

Klausant savo širdies, turi būti išgyvenamas gyvenimas, mylint tai, kas esi. Nėra nieko svarbiau, kaip nebūti kurčiu sau, įsiklausius į kitų norus. Juk neprivaloma niekam nieko įrodinėti daiktais, pareigomis, sprendimais, draugų skaičiumi. Laimė kyla iš vidaus, jei eini savo keliu. 

Kai, išlindusi iš klasikinio kostiumėlio, po ilgos darbo dienos verdu saulėtais pušynais kvepiančią voveraičių sriubą, pasaulis nušvinta kitomis spalvomis... gal tai dar vienas ženklas, kaip toli nuklydau nuo savo kelio.

Jei išsipildytų mano keistuoliški norai ir įkurčiau jaukų mažytį restoraną, kuriame žmonės galėtų numalšinti ne tik fizinį, bet ir sielos alkį, į rudens meniu būtinai įtraukčiau šią sriubą. Šildykitės sriubomis, apkabinimais ir gerumu vienas kitam. Siunčiu geriausius linkėjimus į tą pasaulio kraštelį, iš kurio dabar skaitai šiuos žodžius - šypt!

4 valgytojams reikės:

2 valgomųjų šaukštų augalinio aliejaus
130 g karštai rūkytos šoninės
1 didelio svogūno
2 vidutinio dydžio morkų
250 g šviežių voveraičių
2 didelių bulvių
1500 ml daržovių arba vištienos sultinio
12 juodųjų pipirų
1 lauro lapo
1 česnako skiltelės
1 arbatinio šaukštelio džiovintų čiobrelių
Druskos ir maltų juodųjų pipirų

Voveraičių sriuba

1. Nuo šoninės nupjaukite odą ir supjaustykite šoninę nedideliais kubeliais. Nulupkite svogūną ir supjaustykite nedideliais kubeliais. Morkas nuskuskite ir sutarkuokite burokine tarka. Voveraites švariai nuvalykite. Bulves nuskuskite ir supjaustykite mažais gabalėliais. Česnako skiltelę nulupkite ir sutrinkite. Užvirkite sultinį.

2. Dideliame prikaistuvyje gerai įkaitinkite aliejų ir pora minučių ant didelės ugnies, nuolat maišant, pakepkite šoninę.

3. Tada sumažinkite ugnį iki mažos, suberkite svogūnus ir, vis pamaišant, kepkite 4-5 minutes.

4. Suberkite morkas ir kepkite ant mažos ugnies 4-5 minutes, kol suminkštės. Padidinkite ugnį iki vidutinės, suberkite voveraites ir kepkite apie 10 minučių.

5. Suberkite bulves, pipirus, lauro lapą, supilkite sultinį, išmaišykite, užvirkite ir ant nedidelės ugnies virkite 20 minučių.

6. Kai iki virimo pabaigos bus likusios 5 minutės, tada sudėkite česnaką. Baigiant virti, suberkite čiobrelius, jei reikia, pagardinkite druska ir maltais juodaisiais pipirais.