2011 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Ar jauti poreikį sulėtinti savo gyvenimą?

Prieš du metus mano draugė Rita, svarankiškai dirbanti vertėja, ištekėjo už taip pat daug dirbančio ir uždirbančio vyro. Dabar su ja susitinkame du ar tris kartus per metus, kadangi ji visiškai neturi laiko. Vakar gavau nuo jos ilgą laišką, kas privertė mane susimąstyti, jog seniai tokio niekam nerašiau pati. Bet šį vakarą noriu papasakoti ne apie ilgesį laiškams, o apie poreikį sulėtinti įsibėgėjusį gyvenimo tempą.

"...kad ir ką bedaryčiau, nemoku, kaip tu sakai - būti čia ir dabar. Užmiršau net, kaip reikia įvertinti džiugius dalykus, nekalbu jau apie džiaugsmo paieškas, atliekant kasdieninius darbus. Štai šiandien visą dieną viena ranka valiau dulkes, ploviau indus, siurbiau kilimus, kitoje sūpavau mažylę, mintyse - neišversti tekstai, dovanos paieška pusseserei, neišvirti pietūs ir jokios laimės kibirkštėlės. Tik nuolatinis nerimas."
Ištrauka iš Ritos laiško   
           
Skaitydama draugės laišką, pagalvojau, jog pasaulyje yra sukurta daugybė laiką "taupančių" technologijų, tačiau reikalų kaip daugėjo, taip daugėja, o laiko - ne. Vienu metu imamės daugybės veiklų ir taip iškyla grėsmė prarasti gyvenimo džiaugsmą. O taip būti neturėtų! Juk reikia rasti laiko atokvėpiams, pertraukoms, leisti sau kartais tiesiog užmiršti, jog egzistuoja laikrodžiai.Ir kur mes taip skubame? Kieno nustatyti terminai mus spaudžia? Kokias vertybes kuriame?

Šiandien vieno netyčia sutikto pažįstamo paklausiau, ką jis mano apie poreikį sulėtinti gyvenimą.
- Sužlugtų mano gyvenimas - esu be galo užsiėmęs.
- O ar tu patenkintas savo skubėjimu? - paklausiau tada.
- O kam šiais laikais lengva, - atsakė jis, maigydamas telefono mygtukus ir taip norėdamas sutaupyti dar vieną sekundę.

O gal greitai gyventi patogiau, spartus gyvenimo būdas sąlygoja mūsų mąstymo trumparegiškumą - nereikia galvoti apie nieką kitą, tik kiek pinigų įmanoma uždirbti ir koks vertingas žmogus esam visuomenei, tiek daug dirbdamas. O smagumas... Nejaugi smagumas gyventi - tik romantikų kliedesiai?

Juk plauti nešvarius indus, kloti lovas, ravėti daržą, sulakstyti į parduotuvę, mokytis, atlikti savo pareigas darbe taip pat gali būti smagu, jei tik sustosim skubėti, tai darant. Lėtumas ir teisingas jo išnaudojimas yra veiksmingiausias būdas atrasti džiaugsmą mažuose kasdieniniuose dalykuose. Argi gali būti malonus greitas valgymas, greitas darbas, greitas susitikimas su artimaisiais, greita meilė? Ar mes norime būti nekantrūs, liguistai pikti, karštligiški, be kūrybinių ir fizinių jėgų? Tikrai ne! 

Todėl, kai įsibėgėju, aš dažnai sau sakau - nieko baisaus sustoti ir pasimėgauti akimirka...Pajusti, kad praeitas pirmadienis skiriasi nuo šio pirmadienio, o praeitas ruduo - nuo šio rudens. Būtent dabar mėgaujuosi šilkine ryžių koše, šiltu rugsėjo vakaro vėju ir neskubėjimu... Viduje toks didžiulis gerumo ir ramybės jausmas, kad noriu juo pasidalinti su Tavimi :)Giliai įkvėpk, nusišypsok ir pajusk, kaip sulėtėja laikas, leidžiant sau mėgautis tiesiog tuo, kad esi gyvas, kad turi galimybę būti čia ir dabar, kad turi galimybę rinktis, kaip nori gyventi.
 


O vienas iš puikių būdų sulėtinti gyvenimo tempą - virti ryžių košę išalkusiai šeimynai. Čia niekur nepriskubėsi, bet užtat gausi atlygį - beveik valandą malonios ir atpalaiduojančios meditacijos. Ryžių košei labiausiai tiks apvaliagrūdžiai ryžiai, todėl, kad, verdant košę, reikia, kad ryžiai sugertų daug pieno ir maloniai suminkštėtų, o būtent šios rūšies ryžiai turi nemažai krakmolo, kuris nulemia ryžių grūdelių kibumą.


Tiršta ryžių košė, pagardinta namine obuoliene 

Trims dideliems dubenėliams reikės:
1 cinamono lazdelės
3 arbatinių šaukštelių natūralaus medaus
1 stiklinės apvalių ryžių
1 valgomojo šaukšto ir 1 arbatinio šaukštelio vanilinio cukraus
1/3 arbatinio šaukštelio malto kardamono
3 stiklinių pieno
1 stiklinės vandens

Ryžius suberkite į verdantį vandenį ir, kartais pamaišant, ant mažos ugnies virkite 7-8 min, kol ryžiai truputį suminkštės.
Tada, supilkite pieną, įmeskite cinamono lazdelę, įberkite vanilinį cukrų, užvirkite ir, dažnai pamaišant, ant mažos ugnies virkite 20 min. Išimkite cinamono lazdelę, įmaišykite medų bei kardamoną ir virkite dar 20 min. Tik neužmirškite maišyti. Skanaus :) 
Tai tiek apie „bėgimą“, mėgavimąsi kiekviena akimirka ir jaukią ryžių košę. Gražaus vakaro, tikiuosi be  didelio skubėjimo :)

10 komentarų:

Laura rašė...

Gražiai parašyta...aš jau seniai niekur neskubu.

Maisto Diletantė rašė...

Pastebėjau, kad labai skubu rytais, nes mėgstu keltis paskutinę sekundę, bet vakarais jokiu skubėjimo, todėlir košę matyt man reiktų virtis iš vakaro, ryte tiesiog nespėčiau :)

Asta rašė...

Dievaži, šitas įrašas man. Nežinau, ar iš tiesų turiu TIEK daug darbų, bet nuolat jaučiu skubėjimą, nerimą ir norą verstis kūliais. Kartais iš reikalo, kartais iš inercijos. Sėdžiu savaitgalio vakarą su taure vyno, galiu mėgautis tuo laiku, bet... kažkas viduje baksnoja ir bumba: ar tau ne gėda, kad užuot dariusi kažką naudingo, sėdi čia ir tinginiauji?!
Aišku, pamąsčiusi suprantu, kad ne, šią akimirką aš galiu neskubėti, nes net neturiu kur skubėti, bet tas jausmas, nuolat gyvenantis mintyse... pamažu žlugdo.

O tavo įrašai netgi truputį gydo. Ačiū :)

Simona rašė...

Laura,ačiū. Kaip gera atrasti mėgavimosi gyvenimu jausmą :)

Maisto Diletante, aš irgi tokią košę verdu dažniausiai kai turiu daugiau laiko, pvz. šeštadienio, sekmadienio rytais :)

Asta, perskaičiau tavo komentarą ir pajutau žodžiais nenusakomą dėkingumą už atvirumą, kad pasidalini savo mintimis, labai smagu gauti atsaką. Ačiū Tau :)Labai ;)

Asta kita rašė...

Taip gera Jus skaityti, kad norisi verkti

Ieva rašė...

:) Išmintis kalba Tavo lūpomis. Išties įkvepi džiaugtis gyvenimu. Nenustok rašiusi. Nepaisant to, kad šiuo metu gyvenu etapą, kuris nori nenori verčia skubėti (darbas, mokslai, namai), vis dar sugebu pasigėrėti saule, dangumi, atspindžiais, rasti laiko prasmingiausiems dalykams, džiaugtis buvimu kartu su Juo, pasistrykčiojant eiti pasivaikščioti susikibus rankomis, įveikus iššūkius krykštauti taip, kaip krykštauja maži vaikai:)

Unknown rašė...

Isgyventi akimirkas. Kiekviena iki galo, tada gali patirti krykstaujanti maza dziaugsma viduje. Taip patirtis rodo. Ir svarbiausia save is vidaus nuraminti, ne? kad nuraminus savo perfekcionizma, ne geriau ne/meile sau,kuri/is nori padaryti daug, padaryti mazai ir labai gerai;

Aciu uz priminimus, Sima.

Simona rašė...

Asta, labai ačiū už tokį komentarą, jis man daug reiškia.

Ieva, smagu skaityti tavo žodžius ir girdėti, jog tokiame užimtame gyvenime spėji pasimėgauti, pasigrožėti, pasidžiaugti. Ačiū už padrąsinimus :)

Živile, kaip gerai tu čia parašei, lyg pirštu į akį. Smagu, kad mane prisiminei, visada laukiu :)

Vaida rašė...

Manau, skubantieji tai patys nelaimingiausi,nors neva tvirtia,kai kurie kitaip, o kas liūdniausia, kad skuba dažniausiai norėdami uždirbti visus pasaulio pinigus, o paskui prikaišioja, tiems kurie neskuba, kad neskubantieji per daug turi laisvo laiko ir dėl to, gali skaityti knygas, žiūrėti filmus, keltis ir eiti miegoti kada nori, o ne kada reikia - bet argi už šių žodžių nesislepia pavydas? :)

O košė tai nuostabi, virsiu!Beje, gal išeitų ir iš paprastų ryžių? Nes apvaliuosius rizotams taupau :) Išvis mes jau keletą metų paprastus ryžius verdam, kur būna maišiukuose (dėžutėj kur po keturis būna) ir neskanūs realiai man tokie ryžiai. Bet šią savaitę vėl teko paragauti palaidai virtų - tai koks atradimas koks skonis, kokia laimė, koks džiaugsmas. :) tikiu,kad ir su taviške koše taip bus.

Simona rašė...

Vaida, tikrai esu sutikusi žmonių, kurie savo skubėjimą bando pateisinti neigdami kitų mėgavimąsi gyvenimu ir laiko sau skyrimu.
Manau, kad ir paprasti ryžiai tiks ;) svarbiausia meilė ir dėmesys, kuriuos įbersi į košę ;)O dėl palaidų ryžių tikra tiesa. Be skonio jie turi ir dar vieną pliusą - pigesni ;)