Pavalgęs pusryčius ir nusimetęs batus mano žmogus pradeda pjauti žolę. Žoliapjovės burzgimas garsus, bet ne erzinantis. Oras prisipildo šviežiai nupjautos žolės kvapo. Jaučiu, kaip minkštose tapkėse ima kaisti kojos ir svajoja pasileisti bėgti per vėsų nupjautos žolės kilimą.
Būna ir tokių, basų, nesuvaržytų kojų dienų, dažniausiai,
kai grįžtu į kaimą. Vaikštau basomis po sodą, dairausi ir, atrodo, kad
viskas aplinkui stiebiasi, driekiasi, žydi. Atrodo, štai laikas ims,
sustos ir trumpam nebeeis, užmiršęs, kad reikia skaičiuoti kiekvieną
pasistiebimą, nusidriekimą, pražydėjimą.
Neprisimenu kada, bet tikrai anksti, suvokiau, kad laikas
nesustabdomas, neatsukamas ir baigtinis. Prieš šį suvokimą svajojau apie
pasaulio pabaigą, po kurios viskas bus taip, kaip nupiešiu sąsiuvinyje.
Ne, aš nenustojau tikėti svajonėmis, tiesiog pradėjau labiau vertinti
dabartinę akimirką ir būti dėkinga už mane supantį pasaulį ir jame
nutinkančius stebuklus.
Kaip sakė E. Hemingvėjus, "verčiau norėčiau mokėti vertinti tuos
dalykus, kurių negaliu turėti, negu turėti tuos dalykus, kurių nesugebėčiau
vertinti". Stebėti, kaip po kaimynų pievą vaikšto gandras, o balandžiai
lesa kieme pabertus grūdus, man kur kas džiugiau nei vaikščioti po parduotuves.
Valgyti salotas, paruoštas iš tėvų darže užaugintų daržovių, man daug prabangiau
nei vakarienė restorane. Visgi gyventi kaime ir turėti visuos šiuos dalykus
nenorėčiau, nes džiaugsmas jais tikriausiai pasitrauktų į šoną ir labai
ilgėčiausi miesto ir net murzino jo oro. Gera, kad galiu iš miesto ištrūkti į
kaimą, o iš kaimo sugrįžti į miestą. Labai gera.
Šią vasarą kaip niekad plačiai atvėriau savo namų duris rabarbarams. Savaitgalį taip pat prisiskyniau didžiulę jų puokštę - rūgščių, paraudusių kaip rožės. Jei neturite galimybės prisiskinti jų darže, perkant, atkreipkite dėmesį, jog rabarbarai būtų tvirti, gurgždantys bei būtinai juos laikykite šaldytuve.
Paprasčiausias būdas ragauti rabarbarus - valgyti juos su cukrumi ir medumi, kadangi jie yra rūgštoko skonio, taip pat labai skanu patroškinti orkaitėje, bet sunku nuginčyti, jog skaniausia su rabarbarais kepti pyragus. Taigi, kol mano žmogus pjovė žolę, aš užsisvajojusi kepiau rabarbarų pyragą.
Kaip mano vyras pasakė: "tai pyragas, kuriuo nesinori dalintis". Šis pyragas tikrai ypatingas ir labai gražus, kadangi po lipniu gintariniu karameliniu rabarbarų apklotu slepiasi minkštutis biskvitas. Kol dar nesibaigė rabarbarų sezonas, rekomenduoju būtinai išbandyti.
|
Įdarui reikės:
|
|
3 puodelių susmulkintų rabarbarų
|
|
4 valgomųjų šaukštų sviesto
|
|
½ puodelio rudojo cukraus
|
|
½ puodelio paprasto cukraus
|
|
2 arbatinių šaukštelių cinamono
|
|
Tešlai reikės:
|
|
2 kiaušinių
|
|
1 puodelio cukraus
|
|
1 puodelio grietinės
|
|
½ puodelio augalinio arba saulėgrąžų aliejaus
|
|
2 puodelių miltų
|
|
1 kupino arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
|
Tai labai paprastas ir nuostabus rabarbarų pyrago receptas. Jį kepu nenaudojant jokių svarstyklių, tiesiog pasiimu 250 ml puodelį ir juo viską pamatuoju. Visgi svarbiausias šio recepto pliusas - tai labai labai skanus, kvapnus, minkštas pyragas, kuris patinka net išrankiausiems valgytojams. Ypač visus sužavi karamelizuoti rabarbarai... Niam!
Apverstas karamelinis rabarbarų pyragas
1.Rabarbarus gerai nuplaukite, jei reikia nulupkite. Supjaustykite rabarbarus apie 1 cm pločio gabalėliais. Ištirpinkite prikaistuvyje sviestą ir suberkite susmulkintus rabarbarus, rudąjį ir paprastą cukrų bei cinamoną. Užvirkite, maišant kaitinkite apie 5 minutes. 28 cm skersmens kepimo formą išklokite kepimo popieriumi ir ištepkite sviestu. Supilkite į ją įdarą.Įdaras gausis skystas,todėl būkite ramūs, viską darote teisingai.
2.Išplakite kiaušinius su cukrumi, kol masė taps švelniai gelsva ir kreminė. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais. Sumaišykite kartu kiaušinių ir cukraus masę su aliejumi ir grietine. Galiausiai įmaišykite miltus. Šaukštu uždėkite tešlą ant rabarbarų įdaro. Kepkite 200 C laipsnių orkaitėje apie 30 minučių. Kiek praaušusį pyragą apverskite ant didelės lėkštės. Patiekite su vaniliniais ledais.
