Apie vieną jazminais kvepiančią dieną rojuje

Dangus prisagtytas baltų purių debesų it vatos gumulėlių, pro kuriuos plačiais kuokštais kyšo saulės šiaudai. Kažkada vienas žmogus mane švelniai vadino Šiaudinuke. Mano žvilgsnis įklimpsta į debesis - gal ant vieno iš jų krašto sėdi toks pat baltas, kiek susivėlęs angelas ir mataruoja basomis kojomis. Pajuntu, kaip siela ilgisi obelų pavėsio, maudynių upelyje ir ilgų pasivaikščiojimų smėlėtais miško takais. Susikraunu daiktus ir keliauju į traukinių stotį. Gal ir manęs lygiai taip pat stipriai kažkas pasiilgo...

Mama kaip visada nesustodama bėgioja po namus: pirma, apkabina, myluoja, tada pjausto salotas, paskui ravi daržą. Tėtis vėl pirmasis pasiūlo idėją vėlyviesiems pusryčiams ir atneša iš daržo puokštę žeme kvepiančių krapų. Visi šeimoje žino, koks tobulas jo po orkaite keptas omletas – neperkepęs, su teisingu kiekiu karamelizuotų svogūnų žiedų, gaiviomis pomidorų skiltelėmis ir gera sauja priekoninių žolelių. Imuosi lupti svogūnus, mano žmogus iš lauko virtuvėlės atneša dubenį kiaušinių, kuriuos anksti ryte atsargiai surinko močiutė. Kartais tėvams truputį pavydžiu gyvenimo kaime, ypač kai tenka parduotuvėse pirkti „netikrus“ kiaušinius ar „netikras“ salotas.

Suskamba laikmačio signalas, omletas išdidžiai išsipūtęs ir apskrudęs, stveriu keptuvę be pirštinių it kokia super moteris, kuri nejaučia karščio, ir nusideginu delną. Kai po lediniu vandeniu pakišu perštinčią ranką, dar sykį įsitikinu, kad tikrai tikrai nesu super moteris.

Sode priešais stalą, kurį užtiesiame staltiese ir nukrauname vaišėmis, žiedus skleidžia įsimylėjęs ir kupinas užuojautos senasis jazminas.  Kai dar buvau Šiaudinukė, skindavau jo žydinčias šakeles ir nešdavau draugams – nuo jazmino žiedų jų namai kvepėdavo migdolais ir saldymedžiu lyg saldainių fabrike. Dabar jazminų krūmo niekas nelaužo – suvešėjęs, išsikėtojęs.

Staiga ima dulkti ramus lietus, vėsindamas įkaitusį popietės orą. Ant odos suspindi mažyčiai šalti lietaus lašai. Stalą patraukiame po plačiu kaštonu vainiku. Kažkur kaime kažkas klausosi muzikos ir ji lėtai plaukia šlapiame ore. Pradedame žaisti protmūšį - laikas lėkte pralekia. Vakarienei - šašlykai ir žuvis. Bei daug nuoširdžių pokalbių. Buvo puiku ir gera, kažko šiek tiek ilgu,ypač, kai jazminų krūmas ištirpo nakties tamsoje ir šalia trumpam prisėdo praeitis.

Morkų salotas be majonezo ir česnako, o su aliejaus ir citrinos sulčių užpilu atradau palyginti neseniai. Moteris, pas kurią prieš pora metų pirkau morkas, sužinojusi, jog pietums gaminsiu morkų salotas, pasakė:"Turi paragauti morkų salotų su saulėgrąžomis ir alyvuogių aliejumi". Kai kelis kartus iš savo žmogaus gavau užsakymą pagaminti šių salotų, supratau, kad jos mūsų namuose įsitvirtino ilgam.Turbūt net nereikia sakyti, kad jos iš tiesų gardžios.Tiesa, jei netyčia neturite ar nemėgstate mandarinų, galite juos pakeisti vidutinio dydžio obuoliu - dieviška! Labai tinka valgyti apsiniaukusiomis popietėmis.

2 didelėms porcijoms reikės:

2 didelių morkų
2 didelių mandarinų
1/4 saliero gumbo
3 valgomųjų šaukštų išlukštentų saulėgrąžų
1 didelio mėtos lapelio + kelių lapelių papuošimui
4 valgomųjų šaukštų aliejaus
2 valgomųjų šaukštų citrinos sulčių
2 arbatinių šaukštelių skysto medaus
Druskos

Be galo gardžios morkų, salierų ir mandarinų salotos

1. Morkas nuskuskite ir sutarkuokite šiaudeliais. Mandarinus nulupkite, supjaustykite skiltelėmis, po to mažais gabalėliais. Saliero šaknį nulupkite ir sutarkuokite šiaudeliais. Susmulkinkite mėtų lapelį, sudėkite į dubenį pas morkas, mandarinus ir salierus, išmaišykite. 
2. Saulėgrąžas suberkite ant salotų. Į mažą stiklainį įpilkite alyvuogių aliejų, įspauskite citrinos sulčių, įdėkite medaus, stiklainį uždarykite ir gerai pakratykite, kol gausite vientisą padažą.
3. Užpilkite padažą ant salotų, įberkite žiupsnelį druskos, gerai išmaišykite ir nedelsdami valgykite.