Penktadienio popietę dulkėtu grindiniu artėjant prie autobusų stoties apima jausmas, jog ten dalina saldainius. Minios žmonių. Tarp jų ir aš - aukštakulniais kulkšiu iš autobuso link gatvės, rankose klasikinio dizaino kompiuterio krepšys. Staiga visas pasaulis sumažėja iki dviejų už rankų susikibusių žmonių: mane aplenkia du basi miesto romantikai, dėvintys gerokai padėvėtus margus drabužius ir apsiginklavę ištikimomis kelioninėmis kuprinėmis. Jiems visai nebuvo svarbu, ką pamanys ar pasakys kiti. Jų klajonė. Jų laisvė. Jų patogumas. Nuo aukštakulnių pavargusios kojos ir įkvepiantis pavyzdys strykčiojantis priekyje įkvepia svajoti apie basų pėdų palaimą, bet taip ir neišdrįstu nusiauti batelių.
Eilinis pirmadienio vakaras. Sėdžiu savo nedideliame balkone, stebiu kregždes. Geriu arbatą ir klausausi po truputį rimstančio miesto garsų. Apačioja kažkas kalbasi ir dūksta. Kaip suprantu, ateinančią valandą dar nesulauksiu visiškos tylos. Paslapčia žvilgteliu į krykštaujančias paaugles, žaidžia "Klases". Tikrai gražus brėžinys spalvota kreida: nemaži kvadratai, o jų pabaigoje didelis ir mažas ratai - dangus ir pragaras. Nuklystu anapus laiko, kai buvau maža, ir mamai sunkiai sekdavosi priversti mane dėvėti batus, kai negąsdino murzinos pėdos, o tikra laimė susidėdavo iš akmenuko, kreidučių ir akmenuko pataikiusio į Dangų.
Skambina Elena:
- Kaip manai, ar dar nors kažkiek esi vaikas? - klausiu.
- Tai labai platus klasimas.
- Ar išdrįstum eiti basa per miestą?
- Net vaikystėje nemėgau vaikščioti basa. Man patiko ir patinka batai. Tai tu manai, kad nustojame vaikščioti basomis ne todėl, kad pasenstame, o pasenstame todėl, kad nustojame vaikščioti basomis.
- Būtent!
- Manau, kad svarbiausia, jog nudegusi veidą kaimišku įdegiu, vis dar sugebi šypsotis, o ne bėgi į parduotuvę pirkti savaiminio įdegio kremo.
- Daugiau jokių skarelių, plaukiant baidarėmis!
-Jei nori, galim eiti pasivaikščioti basomis?
- Ir ką aš be Tavęs daryčiau?
-Vaikščiotum su bateliais kaip ir visi suaugusieji.
Aišku, pasivaikščioti neisim, lauke jau visiškai sutemo ir lyja žvaigždėmis. Ar žinote, kad jei spėjate sugalvoti norą, kol krenta žvaigždė, šis išsipildo? Ypač jei noras skleidžia tokia pat gerą energiją kaip Keistuolių Teatro dainos... Su viena iš jų ir palieku, basomis keliaudama į virtuvę, nes žinau, jog šaldytuve dar slepiasi kąsnelis gaivinančių graikiškų salotų. Taip, taip, tai ne pati geriausia idėja, artėjant vidurnakčiui, bet, ką jau padarysi, kažkiek dar tikrai esu vaikas. Labai laimingas vaikas.
Eilinis pirmadienio vakaras. Sėdžiu savo nedideliame balkone, stebiu kregždes. Geriu arbatą ir klausausi po truputį rimstančio miesto garsų. Apačioja kažkas kalbasi ir dūksta. Kaip suprantu, ateinančią valandą dar nesulauksiu visiškos tylos. Paslapčia žvilgteliu į krykštaujančias paaugles, žaidžia "Klases". Tikrai gražus brėžinys spalvota kreida: nemaži kvadratai, o jų pabaigoje didelis ir mažas ratai - dangus ir pragaras. Nuklystu anapus laiko, kai buvau maža, ir mamai sunkiai sekdavosi priversti mane dėvėti batus, kai negąsdino murzinos pėdos, o tikra laimė susidėdavo iš akmenuko, kreidučių ir akmenuko pataikiusio į Dangų.
Skambina Elena:
- Kaip manai, ar dar nors kažkiek esi vaikas? - klausiu.
- Tai labai platus klasimas.
- Ar išdrįstum eiti basa per miestą?
- Net vaikystėje nemėgau vaikščioti basa. Man patiko ir patinka batai. Tai tu manai, kad nustojame vaikščioti basomis ne todėl, kad pasenstame, o pasenstame todėl, kad nustojame vaikščioti basomis.
- Būtent!
- Manau, kad svarbiausia, jog nudegusi veidą kaimišku įdegiu, vis dar sugebi šypsotis, o ne bėgi į parduotuvę pirkti savaiminio įdegio kremo.
- Daugiau jokių skarelių, plaukiant baidarėmis!
-Jei nori, galim eiti pasivaikščioti basomis?
- Ir ką aš be Tavęs daryčiau?
-Vaikščiotum su bateliais kaip ir visi suaugusieji.
Aišku, pasivaikščioti neisim, lauke jau visiškai sutemo ir lyja žvaigždėmis. Ar žinote, kad jei spėjate sugalvoti norą, kol krenta žvaigždė, šis išsipildo? Ypač jei noras skleidžia tokia pat gerą energiją kaip Keistuolių Teatro dainos... Su viena iš jų ir palieku, basomis keliaudama į virtuvę, nes žinau, jog šaldytuve dar slepiasi kąsnelis gaivinančių graikiškų salotų. Taip, taip, tai ne pati geriausia idėja, artėjant vidurnakčiui, bet, ką jau padarysi, kažkiek dar tikrai esu vaikas. Labai laimingas vaikas.
Tai labai paprastos ir labai skanios vasariškos salotos. Vyšniniai pomidorai puikiai dera su fetos sūriu ir alyvuogėmis. Recepte nurodyti juodieji pipirai visada turėtų būti šviežiai malti, nes taip kur kas gardžiau.
4 vidutinio dydžio porcijoms reikės:
25 vyšninių pomidorų
3 vidutinio dydžio agurkų
20 juodųjų alyvuogių
1/2 raudonojo svogūno
200 g fetos sūrio
4 šaukštų alyvuogių aliejaus
1/2 nedidelės citrinos sulčių
1 arbatinio šaukštelio vorčesteršyro padažo
1/3 arbatinio šaukštelio cukraus
1/3 arbatinio šaukštelio druskos
1/2 arbatinio šaukštelio džiovinto raudonėlio
Juodųjų pipirų
2 žingsnis: Agurkus nuplaukite, perpjaukite išilgai perpus ir abi puseles supjaustykite 1 cm storio griežinėliais. Sudėkite į serviravimo dubenį.
6 žingsnis: Padažui išspauskite citrinos sultis ir supilkite į užsukamą indą. Dar įpilkite aliejaus, vorčesteršyro padažo, įdėkite cukraus, druskos, džiovinto raudonėlio bei juodųjų pipirų. Užsukite dangtelį ir suplakite. Paragaukite, ar netrūksta druskos, pipirų ar aliejaus. Užpilkite padažą ant daržovių, gerai sumaišykite ir patiekite.
2 komentarai:
O aš labai mėgstu vaikščioti basomis, nors vaikystė jau liko toli.
Tai manau pats puikiausias dalykas pasaulyje...netgi per balas :)
Rašyti komentarą