Mūsų gyvenimas pilnas žmonių, tolimesnių ir artimesnių, su kuriais žaidžiame savotiškus "žaidimus", įsijausdami į kaimynų, mylimųjų, darbuotojų, vaikų, draugų, tėvų ir kitus vaidmenis. Kartais tie "žaidimai" būna sąmoningi, o kartais - nesąmoningi, bet tiek vieni, tiek kiti lemia, ar mes jaučiamės laimingi ir ar švyti mūsų akys.
Tam kad jaustume pilnatvę, reikia ne tik būti su žmonėmis, bet ir užmegzti su jais emocinius kontaktus: dalintis jausmais, rūpintis vieni kitais, būti reikalingiems. Kaip dažnai apkabinate kitus? Kaip dažnai jiems padedate? O kaip dažnai tiesiog nuoširdžiai palaikančiai nusišypsote? Rašydama šiuos klausimus, prisiminiau E. Hubardo mintį, kad "mums lieka tik meilė, kurią išdalijam kitiems".
Turiu tokią istoriją, kuri nutiko man, dar tik įstojus į universitetą. Autobuse susipažinau su mergina, kuri gyveno visai netoli manęs ir studijavo tame pačiame universitete tik kitame fakultete. Vieną eilinį vėlyvo rudens vakarą po paskaitų laukėm niekaip neatvažiuojančio autobuso, šalo, jos nuotaika prastėjo, ypač kai vienas po kito pravažiuodavo 43 autobusai, o mūsiškis nesirodė. Pažadėjau, kad jei vėl atvažiuos 43 autobusas, aš jam švelniai įspirsiu. Ką pažadėjau, tą ištesėjau, prajuokindama visą būrį stotelėje susirinkusių žmonių, o mano draugė juokėsi garsiausiai ir visai užmiršo sušalusias kojas.
Kai po daugelio metų, išsiskyrus mūsų keliams, netikėtai susitikome, sukau galvą dėl vieno sprendimo, kuriam įgyvendinti trūko drąsos. Papasakojau jai apie tai, o ji taip nuoširdžiai išrėžė: "negaliu patikėti, kad nepasiryžti, kai gali drąsiai spirti į autobusą." Ir aš pasiryžau, padariau ir iki šiol nežinau didesnės tiesos, kalbant apie santykius, už tą, kurią pasakė E. Hubardas.
Kai po daugelio metų, išsiskyrus mūsų keliams, netikėtai susitikome, sukau galvą dėl vieno sprendimo, kuriam įgyvendinti trūko drąsos. Papasakojau jai apie tai, o ji taip nuoširdžiai išrėžė: "negaliu patikėti, kad nepasiryžti, kai gali drąsiai spirti į autobusą." Ir aš pasiryžau, padariau ir iki šiol nežinau didesnės tiesos, kalbant apie santykius, už tą, kurią pasakė E. Hubardas.
4 valgytojams reikės:
1 puodelio manų kruopų (puodelio talpa - 250 ml)900 ml pieno
3 didelių kiaušinių
5 valgomųjų šaukštų miltų
1 valgomojo šaukšto cukraus
1/4 arbatinio šaukštelio druskos
2 arbatinių šaukštelių vanilinio cukraus
1/2 arbatinio šaukštelio cinamono
2 - 3 vidutinio dydžio obuolių
Aliejaus kepimui
Ypač minkšti manų košės blyneliai su obuoliais
1. Dideliame prikaistuvyje užvirkite pieną, nuolat maišant, lėtai suberkite manų kruopas ir maišant virkite apie 2 minutes, kol gausite tirštą košę. Palikite košę atvėsti.
2. Trynius atskirkite nuo baltymų. Baltymus išplakite iki standžių putų.
3. Į atvėsusią košę (maišyti tešlai tiks tas pats prikaistuvis) sudėkite trynius, suberkite cukrų, vanilinį cukrų, cinamoną ir druską. Gerai išmaišykite.
4. Obuolius stambiai sutarkuokite ir įmaišykite į košę. Tada įmaišykite miltus. Nepersistenkite maišydami, tik kol neliks sausų miltų.
5. Sudėkite pusę baltymų ir išmaišykite. Tada sudėkite likusius baltymus ir atsargiai išmaišykite. Tešla bus gana tiršta.
6. Ant vidutinės ugnies įkaitinkite keptuvę, įpilkite du šaukštus aliejaus. Į įkaitusį aliejų pilkite tešlą maždaug po valgomąjį šaukštą, paliekant tarp blynų tarpus, kad nesuliptų. Stenkitės, kad blynai nebūtų labai dideli.
7. Neskubėkite apversti, kai apatinė blyno dalis gražiai parus, o viršutinės dalies krašteliai ims kietėti (tai truks apie 3 minutes), apverskite juos. Kepkite dar apie porą minučių. Prieš kepdami naują blynų partiją, į keptuvę įpilkite šiek tiek aliejaus.
8. Patiekite šiltus su uogiene.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą