Mielas, stebuklėli,
Ir staiga Tu supranti, jog atėjo laikas pradėti kažką visiškai naujo, pasitikint pradžių magija ir galia. Tik kad tos pradžios dažniausiai ateina po skaudžių pabaigų ir nepatogių supratimų. Todėl ne visada, kai atrodo, kad viskas griūva, tai yra tiesa, kartais tokiu būdu kaip tik viskas susideda į savo vietas. Taip, tai gąsdina, bet gali būti gera galimybė išmokti, įsiklausyti į save, patirti ir būti laimingesniu. Tokiomis akimirkomis svarbiausia sau priminti, kad neturi daryti tai, ką daro kiti, kas būtų teisinga, gal dėl to ir nebūsi tobulas aplinkinių akyse, bet kas tas išorinis blizgėjimas, jei viduje taip tamsu, kad net savęs nematai.
Ir staiga Tu supranti, jog atėjo laikas pradėti kažką visiškai naujo, pasitikint pradžių magija ir galia. Tik kad tos pradžios dažniausiai ateina po skaudžių pabaigų ir nepatogių supratimų. Todėl ne visada, kai atrodo, kad viskas griūva, tai yra tiesa, kartais tokiu būdu kaip tik viskas susideda į savo vietas. Taip, tai gąsdina, bet gali būti gera galimybė išmokti, įsiklausyti į save, patirti ir būti laimingesniu. Tokiomis akimirkomis svarbiausia sau priminti, kad neturi daryti tai, ką daro kiti, kas būtų teisinga, gal dėl to ir nebūsi tobulas aplinkinių akyse, bet kas tas išorinis blizgėjimas, jei viduje taip tamsu, kad net savęs nematai.
O Tu esi nepaprastas, neįtikėtinas ir nuostabus žmogus! Stiprus ir
viską galintis! Tu esi net geresnis už vienaragius ir fejerverkus, kartu
juos sudėjus! Galbūt dabar, kai Tau viską skauda, kai iš po kojų slysta žemė, ir sunku tikėti mano žodžiais. Žinau tą jausmą. Bet jei, gailint savęs, pasiduosi, kas pasirūpins, Tavimi Stebuklėli, geriau, nei gali Tu pats? Mylėti save ir sugrįžti į gyvenimą net svarbiau ne tada, kai viskas gerai, o tada, kai nėra lengva tai padaryti. Tu tik laikykis, užverk duris, kurios niekur neveda, o aš visad vienaip ar kitaip būsiu šalia. Tu tik auk ir įkvėpk augti kitus.
Nestatyk sienų ir nekask griovių apsaugoti kraujuojančiai širdžiai. Klausi, kodėl viskas negali būti paprasčiau? Kodėl laimė tiesiog neateina pati? Kodėl reikia ieškoti, mokytis, klysti, atleisti? Kodėl kai jau pėdomis ir širdimi imi jausti saugumą, viskas pradeda keistis ir nebesupranti, į kurią pusę, nutrūkęs nuo lenciūgo, pabėgo ramumas ir tikrumas dėl ateities? Bet apie ką rašytume savo knygas ir statytume filmus, ar žodyne iš viso būtų toks žodis kaip džiaugsmas, jei viskas visada slystų kaip peilis per kambario temperatūros sviestą?
Kartais, Stebuklėli, būna, kad reikia atitolti nuo pasiekimų, daiktų, prisirišimų, nuo visų tų didelių dalykų, kuriuos a le reikia turėti suaugusiam žmogui, ir iš naujo atrasti ankstyvus rytus bei mylimus kavos puodelius. Vienišus vakarus ir užtinusius nuo verkimo paakius, nes tai išlaisvina. Sočius pusryčius ir meilę savo kūnui. Jaukius apkabinimus vidury nakties, kai tikram draugui nė velnio nerūpi, kelintą valandą Tu jį pažadinai. Ilgus pasivaikščiojimus ir spontaniškus apsisprendimus. Ir vėl iš naujo atrasti tarp skubėjimo, pavargimo, kaukių ir pykčių pasislėpusį save.
Oi, kiek dar visko bus, kiek kartų krisime, kiek kartų padėsime vienas kitam atsikelti, kiek kartų svaigsime nuo aukštumų grožio, įveikę sunkiausias įkalnes. Juk gražiausi mes dėl savo randų, pasakojančių vis kitą istoriją, dėl žvilgnių gylio, už kurio slepiasi vis platesni jausmų vandenynai, dėl drugelių pilve ir plaučiuosi ir kiekvienoje ląstelėje, dėl to, kad už viską labiau vertiname ne turtų ir statusų, o gyvybės stebuklą. Žinai, viskas bus tikrai gerai. Eime kepti pyrago?
Mielinio vyniotinio nekepiau nuo praeitų metų Velykų, kai vieną po kitos šoviau į orkaitę kepimo skardas su į kepimo popierių suvyniotais putliais kepalėliais, pripakuotais aguonų ir riešutų. Iš tiesų, man nėra velykiškesnių kepinių už varškės pyragus ir mielinius vyniotinius, nuo kurių visi namai pakvimpa šventės laukimu... o dar tas neįtikėtinas jų gardumas.
Jei atsilaužus gabalėlį šio vyniotinio, išgirdus kaip laužiant traška jo auksinė plutelė ir paragavus dar šilto, imsite krykštauti ir šokti virtuvėje, viskas gerai, juk sakiau - tai neįtikėtinai gardu ir dar iškepta jūsų pačių rankomis. Labai rekomenduoju vėlyviems Velykų pusryčiams.
2 vyniotiniams reikės:
Tešlai: 2 puodelių ir 1/3 puodelio kvietinių miltų (550 C)
120 ml kūno temperatūros (drungno) pieno
100 g šalto sviesto
4 kambario tempertūros kiaušinių trynių
10 g sausų mielių
4 valgomųjų šaukštų cukraus
1/2 arbatinio šaukštelio druskos
1 valgomojo šaukšto vanilinio cukraus
Įdarui:
150 g anakardžių
100 g lazdynų riešutų
150 g migdolų
1 puodelio ir 1/2 puodelio su cukrumi trintų obuolių
2 valgomųjų šaukštų vanilinio cukraus
2 valgomųjų šaukštų rudojo cukraus
Suvyniojimui:
4 valgomųjų šaukštų išlydyto ir atvėsinto sviesto
Augalinio (beskonio) aliejaus
Riešutinis vyniotinis
1. Miltus persijokite į didelį dubenį, į jį burokine tarka įtarkuokite atšaldytą sviestą, jį vis padažydami į miltus. Tada sviesto drožles pirštais sutrinkite su miltais, kad neliktų stambių sviesto gumuliukų.
2. Mieles sumaišykite su maloniai šiltu pienu, cukrumi, druska ir vaniliniu cukrumi, tada įplakite kiaušinių trynius.
3. Dubenyje su miltais padarykite įdubą, supilkite pieno, mielių, cukraus ir trynių mišinį. Tešlą išmaišykite šaukštu, paskui lengvai miltuotomis rankomis. Tešla gausis minkšta ir lipni. Minkykite apie 5 minutes, vis švelniai, jei reikia, pasimiltuodami rankas, kol tešla gausis vientisa. Dubeny uždengę rankšluostėliu, palikite kilti gerai valandai. Tešlos kiekis turi padvigubėti.
4. Kol tešla kyla, pasiruoškite įdarą. Pirmiausia, sumalkite riešutus. Aš tai darau virtuvės kombainu arba kavos malimo mašinėle. Malkite dalimis. Riešutus turite malti, kol bus it cukraus kruopelės. Sumaltus riešutus sumaišykite su trintais obuoliais, vaniliniu cukrumi ir ruduoju cukrumi.
5. Pakilusią
tešlą padalykite perpus, pirmą dalį iškočiokite į stačiakampį. Ant viršaus užtepkite pusę sviesto ir paskirstykite pusę įdaro,
palikdami maždaug po 2 cm nuo kraštų nepadengtus įdaru. Atsargiai
susukite į vyniotinį, užlenkiant kraštus.
6.
Atsikirpkite kepimo popieriaus gabalą, kad į jį galėtumėte dvigubai
susukti vyniotinį. Ištepkite kepimo popierių aliejumi ir susukite
vyniotinį, paliekant 2-3 cm. tarpą tarp tešlos ir popierinės tūtos, kad
būtų erdvės tešlai kilti. Tą patį padarykite su antra tešlos dalimi ir likusiu sviestu bei įdaru.
7.
Palikite vyniotinius geram pusvalandžiui pakilti. Kepkite iki 180 C įkaitintoje orkaitėje
apie pusvalandį, stebėkite, kad nesudegtų vyniotinių paviršius. Iškeptus
vyniotinius uždenkite keletai minučių drėgnu rankšluostėliu.
4 komentarai:
Labai gražiai parašyta. Kažko net suspaudė širdį :)
Ir užsimaniau pyrago...
Gražu, ačiū už įkvėpimą nebijoti ir nenuleisti rankų:)
Heneriete, ačiū. Galvoju, kad ašaros tikriausia forma kažko svarbaus. Man tai didelis komplimentas-ačiū :-)
Agne, visad prašom :) Ačiū už paskatinimą ;)
Rašyti komentarą