Itin ankstyvais rytais mintys - neskubios, gilios ir teisingos. Vertinu rytus už tai, kad jie gimdo tokias mintis. Švintančio dangaus lopinėlyje dar įžiūriu žvaigždes. Šių tolimųjų šviesos žiburėlių egzistavimui nakties skliauto nereikia - nakties reikia mums, kad galėtume gėrėtis žvaigždėmis. Lygiai taip pat, kad patirtume ramybę, negalime vengti gyvenimo iššūkių. Žinoma, galime apsistatyti sienomis, pakeisti save pagal kitų norus ir niekada neklausyti širdies. Galime būti normaliais. Bet žinot, kas nutinka tada?
Tampa labai nuobodu. Vidus prisipildo baimių, nusivylimų ir kompleksų, galvą užkemša tokios mintys, kaip kad:
"na, kodėl aš tai pasakiau", "siaubas, kokią nesąmonė padariau", "dabar
visi iš manęs juoksis", "tai ne man" ir nelieka jokio smagumo išgyventi šią akimirką kaip didžiausią dovaną. Kaip dovaną, kad kvėpuoji. Kad
kažkas Tavimi rūpinasi. Kad nutinka nuotykiai. Kad esi besikeičiantis ir įvairus. Kad esi
stebuklas. Ir kito tokio pasaulyje nesurasi nei su kokiu išmaniuoju
žiburiu. Labai mylėkite save, būkite drąsūs, priimkite gyvenimo iššūkius ir pusryčiams išsivirkite košės. Pavyzdžiui, šeštadienio. Vėlyviems ir tingiems.
2 valgytojams reikės:
1 vidutinio dydžio obuolio1 vidutinio dydžio kriaušės
1/2 puodelio obuolių tyrės (be cukraus)
1 puodelio stambių avižinių dribsnių
2 puodelių vandens
1/8 arbatinio šaukštelio druskos
1/2 arbatinio šaukštelio cinamono
1/4 arbatinio šaukštelio imbiero
2-3 valgomųjų šaukštų medaus
2-3 valgomųjų šaukštų žemės riešutų sviesto
Avižinių dribsnių košė su kriaušėmis, obuoliais ir žemės riešutų sviestu
1. Obuolį ir kriaušę nulupkite ir supjaustykite apie 1 cm. gabalėliais.
2. Į puodą suberkite avižas, supilkite vandenį ir obuolių tyrę, sudėkite susmulkintus vaisius, įberkite druską ir prieskonius ir uždėkite ant vidutinio karščio.
3. 12 - 15 minučių, kuo dažniau pamaišydami medinio šaukšto kotu, virkite, kad gautųsi tiršta bei minkšta košė.
4. Baigus virti, į košę įmaišykite medų ir riešutų sviestą.
5. Tiekdami ant košės galite uždėti riešutų ar kitokių pagardų.
4 komentarai:
kiekvienas trumpas pakalbėjimas apie gyvenimą prieš receptą taip įkvepia, taip kiekvieną kartą tinka ir taip smarkiai kviečia kartu gaminti...
ačiū.
Ir kiek kartu aš dar sakysiu, kad tavo įrašai... Na tiesiog tiesiai i dūšią visada visada. Matyt tame pačiame mąstymo procese esam :)
Nuostabus blogas. tiek dėl receptų, tiek dėl įrašų, kurie priverčia pažvelgti į savo gyvenimą ir rasti jame kažką gražaus... Nenustokite kurti :)
Brangieji/-iosios, tikiuosi, kad galiu taip kreiptis, nes po tokių šiltų žodžių gausos, kitaip neišeina. Mane ir mano širdį apklojote širdingu įkvėpimo ir gerumo apklotu. Man taip smagu skaityti jūsų žodžius ir šypsotis, šypsotis, šypsotis :)
Rašyti komentarą