Šitą avižų kruopų (ne dribsnių, o būtent kruopų) košę pradėjau virti prieš tris metus, svajodama, kad ji būtų tiršta, turtinga, neįkyriai saldi, bet šventiškesnė nei įprasta košė. Viriau ją įvairiomis progomis, bet paprastai, artėjant Kalėdoms (šiaip ar taip šį receptą ir sukūriau tik dėl Kalėdų), kai užsinorėdavau šiltai ir raminančiai iškvėpinti namus - obuoliai, migdolai ir vanilė susilieja į tokį svaiginantį kvapų saldumą. Kiekvieną mielą kartą, nors ir prireikdavo laiko bei atidumo, ši košė vis iš naujo pakerėdavo mane, ką ten mane, net ir avižinių dribsnių košę ne itin mėgstančius valgytojus. Pasakysiu, nei kiek nepagražindama, kad ji yra pelniusi ne vieną pagyrimą.
O kaip negirti minkštos (kruopytės standžios, bet ne kietos) marcipanų skonio turinčios košės. Man pačiai marcipanai visad siejasi su Spragtuku ir pelių karaliumi. Jei turėčiau vaikų, valgytume šią košę ankstų Kalėdų rytą, dar neišlipę iš lovos, garsiai skaitydami, kaip kovoja lėlės ir pelės, kaip galiausiai Spragtukas ir Marija švenčia gėrio pergalę prieš piktąjį pelių karalių.
Košė būtų šilta, prikabinta į dubenėlius tiesiai iš puodo, ir tokia nuoširdi, kaip pati pasaka, kad akys ir didelių, ir mažų spindėtų dvigubai. Labai gali būti, kad kažkurią akimirką (gal net lipniais pirštais rankiojant išsipūtusias, sultingas razinas, vaikų mėgstamiausias) pajustume, kad tai ir yra tos durys, už kurių laukia stebuklas.
Košė būtų šilta, prikabinta į dubenėlius tiesiai iš puodo, ir tokia nuoširdi, kaip pati pasaka, kad akys ir didelių, ir mažų spindėtų dvigubai. Labai gali būti, kad kažkurią akimirką (gal net lipniais pirštais rankiojant išsipūtusias, sultingas razinas, vaikų mėgstamiausias) pajustume, kad tai ir yra tos durys, už kurių laukia stebuklas.
Šventės reikia ieškoti akimirkose, net jei jos iš pirmo žvilgsnio neprimena išsvajotos idilės. Na ir kas, jei šiais metais neturite galimybių po egle prikrauti kalno kaspinais perrištų dėžučių, kuriose slepiasi artimųjų trokštami daiktai. Ne tai svarbiausia, norime to ar ne, dovanos nepakeis mūsų laiko, užmiršto dovanoti per skubėjimą, nuovargį, niekad nesibaigiančius darbus. Geriausia dovana iš tų, kuriuos mylime, ir yra pati meilė, o jei nemylime, net patys brangiausi daiktai bus tik trumpa laimės akimirka, po kurios vėl ilgėsimės, ne ko kito, o meilės.
Avižų kruopų ir migdolų košės receptą rasite čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą