Rabarbarų uogienė rozmarinų mylėtojams

Tada buvau apie penkerių metų. Vienintelis būdas, kaip naudojau rabarbarų lapkočius dideliais žaliais lapais – vėdintis, žaidžiant princeses. Sodas, nuo gatvės uždengtas aukštais aronijų krūmais ir „apstatytas“ krūmų „foteliais“, tapdavo įsisvajojusia užburta karalyste. Nuoširdžiai ja tikėjau. Vieną lapkotį nulauždavau sesei, kitą - Kristinai ir dar vieną sau. Milžiniškos „vėduoklės“ suardydavo ramų ir kaitrų birželio popiečių orą. Mes vilkėdavome margas sukneles, o susivėlę plaukai priminė karūnas.

Kai buvau aštuonerių – devynerių metų, pirmą kartą, vedama smalsumo, paragavau rabarbaro. Krikšto mama į plačią lėkštę pripylė cukraus, nulupo du lapkočius, susmulkino juos į kelias dalis, padažė viena gabalėlį į cukrų ir padavė man atsikąsti. Žiūrėjo ir šiepėsi, kaip atsargiai kramtau, po to jau pati dažiau ir su malonumu graužiau. Iki šiol esu dėkinga krikšto mamai už tai. Ir dar už sumuštinius su naminiu sviestu ir naminiais raudonųjų serbentų drebučiais, už šiltą pieną iš molinio ąsočio ir už plaktą grietinėlę su šviežiomis sodo uogomis.

Praeitą vasarą vieną po kito kepiau rabarbarų pyragus. Kai nejučia, vos ištraukus iš orkaitės, (dar karšti) jie išgaruodavo iš lėkščių, kai norėdavosi jų paragauti vėl, nes ant liežuvio galiuko tupėjo tirpstančio skonio prisiminimas, kai netikėtai nemėgstantys saldumynų žmonės paprašydavo pyragų receptų, o kiti atnešdavo glėbį rabarbarų, nebuvo kito pasirinkimo - tik kepti, dalintis ir šypsotis tiek lūpomis, tiek akimis, tiek širdimi.

Šiandien mano virtuvė kvepia rabarbarų ir rozmarinų uogiene. Užtrunka šiek tiek laiko ją išvirti, bet gintarinė uogienės spalva ir gardus tirštumas to verti. Receptas štai toks: nuplaunu, jei reikia, nulupu ir supjaustau mažais gabalėliais 1 kilogramą rabarbarų, užberiu 500 g - 700 g cukraus ir palieku 16 valandų, kad išsiskirtų sultys. Tada rabarbarus su visomis sultimis suverčiu į didelį prikaistuvį, išmaišau, užverdu, įmetu keletą rozmarinų šakelių (apie 5 g)ir maišant verdu ant nedidelės ugnies 10 minučių. Nukeliu nuo ugnies, palieku atvėsti iki kambario tamperatūros, tada ištraukiu rozmarinų šakeles, nes man patinka vos vos juntamas rozmarinų aromatas,  vėl užverdu ir maišant verdu 10 minučių. Ir vėl palieku atvėsti. Taip pakartoju dar 2 kartus. Virdama paskutinį - ketvirtą kartą, įmaišau 50 g medaus. Dar karštą supilstau į stiklainius, uždarau. Stiklainius apverčiu, šiltai apkloju ir palieku taip per naktį.
Man ši uogienė pati skaniausia su varškės sūriu.