Orkaitėje keptos traškios bulvytės

Apie grįžimą namo
Kai grįžtu į senuosius namus, po savo vaikystės stogu, dažnai galvoju, kiek daug manęs dar esti čia, šiame mažame kaime, jaukiai prisiglaudusiame prie ankančios upelės ir miškų. Upelės vardas - Jūrė - man toks gražus, susijęs su jūra, nors pastaroji ir neteka ramiai tarp savo krantų. Nedažnai žiemą prie Jūrės upelės krantų prieina žmogus, girgždindamas po kojomis sniegą, žvalgydamasis, tarsi ko ieškodamas. Apie tai galvojant, smelkte smelkiasi mintis, kad kartais geriausia ir būtina dovana sau - išvykti atokiau nuo miesto, atsitraukti nuo skubančio pasaulio ir pabūti vienam su savo mintimis. Ten, kur nereikia ničniekur skubėti, kur gali netrukdomas išgyventi visus jausmus. Iki ausų nugrimzdę į darbus, įsipareigojimus, problemas ir buitinius reikalus, mes net nepastebime, kaip staiga visko pasidaro "per daug", kaip išsenka mūsų vidinės jėgos bei aistros ir tampame tiesiog automatiškai veikiančiais mechanizmais. Kaip užmirštame, kad laikas sugrįžti namo, kur užaugome.  

Pareiti į vietą, kur pabudus pro užuolaidų plyšius sklisdavo šilta apyaušrių šviesa, kur virtuvėje nuolat tarškėdavo lėkštės ir radijas, o oras nuo pat ankstyvo  ryto prisisunkdavo riebaus blynų kvapo. Pareiti į vietą, kur visa tai jau pasikeitę, bet visad laukia šiluma ir prieglobstis. Žinai, gerai nė neprisimenu, kiek kartų tokiomis žiemomis, kaip ši, grįžus nuo kalno, apkloto sniegu, prie koklinio pečiaus džioviau šlapius drabužius, tada gukšnojau šildančią mamos išvirtą aviečių arbatą, užmigau su mokykliniais konspektais rankose ir sapnavau tolimą ateitį. Pabėgimą iš nusistovėjusio laiko slinkimo. O kai dabar keliauju atgal į miestą, į vaikystėje išsapnuotą ir išsvajotą ateitį, man kartais norisi sušukt didžiajam kūrėjui, kad pristabdytų laiką, tačiau neišdrįstu, ir jis mikliai vieną minutę pakeičia kita.

Apie orkaitėje keptas traškias bulvytes
Tiesą sakant, tokios bulvinės vakarienės būna labai retai, bet taip jau nutiko, kad, grįždami iš kaimo, parsivežėme didžiulį maišą bulvių. Pagalvojau, kad dar niekad nesu rašiusi apie orkaitėje keptas traškias bulvytes, o jos tikrai turi viską, kad taptų geriausiomis: traškią auksinę plutelę ir minkštą viduriuką; jas kepant, nereikia stovėti prie viryklės ar sunaudoti kibiro aliejaus.

Šiuo receptu galiu visada pasitikėti, jis lyg traškių bulvyčių formulė, rodanti ryšį tarp bulvių, aliejaus, druskos ir neįtikėtinai tarp dantų šiugždančių skanėstų. Kepimo orkaitėje idėją nusižiūrėjau nuo Christopher Kimball. Šis variantas yra toks sveikuoliškas pabėgimas nuo greito maisto restoranų bulvyčių, neaukojant nei skonio, nei tekstūros.

2-4 (kaip garnyrui) valgytojams reikės:

700 g nuskustų bulvių
1 arbatinio šaukštelio druskos
5 valgomųjų šaukštų augalinio aliejaus
Maltų juodųjų pipirų 

Orkaitėje keptos traškios bulvytės

1. Įkaitinkite orkaitę iki 220-230 C.  Orkaitė turi būti tikrai labai karšta.

2. Perpjaukite bulves išilgai ir supjaustykite jas apie 1 - 1,5 cm storio skiltelėmis. Supjaustykite skilteles kuo tolygiau, kad kuo vienodžiau keptų. Užpilkite skilteles karštu vandeniu ir palikite 10 minučių pamirkti.

3. Orkaitės skardą išklokite folija ir supilkite 3 šaukštus aliejaus, aliejų tolygiai paskirstykite per visą skardą.
4. Nuvarvinkite bulves ir gerai nusausinkite popieriniu rankšluosčiu. Nusausintas bulves išmaišykite dubenyje su 2 valgomaisiais šaukštais aliejaus, druska ir žiupsneliu maltų juodųjų pipirų. Sudėkite bulves vienu sluoksniu (ant vieno skiltelės šono) į paruoštą skardą, užklokite folijos lakštu ir kepkite 5 minutes apatinėje orkaitės dalyje.
5. Po to foliją nuimkite ir, nejudindami bulvyčių, kepkite apie 25 - 35 minutes, kol ta pusė, ant kurių guli skiltelės, pagels. Skilteles apverskite ant kitos pusės ir kepkite dar 20 - 25 minutes, kol skiltelės taps sodriai auksinės. Traukite iš orkaitės ir tuoj pat ragaukite.