Iki Kalėdų liko 5 dienos: šokoladiniai biskočiai su lazdyno riešutais

Neseniai radau mokyklos laikų, aštuntos klasės žiemos, dienoraštį. Dauguma žodžių naivūs, parašyti ne itin dailia rašysena. Kaip greitai prabėgo penkiolika metų, pagalvojau, vartydama jo nučiupinėtus lapus. Pati mėgstamiausia vieta tais laikais namuose buvo vonia. Joje galėjau, nieko netrukdoma, būti su savimi ir rašyti. Daugiausia rašiau apie Debesėlį. Jis buvo mano amžiaus, aukštas ir gražių veido bruožų vaikinas. Per pertraukus mudu dažnai vaikščiodavome kartu ir šnekučiuodavomės, o viduje itin stipriai kirbėjo įtarimas, kad Debesėlis šiek tiek mane įsimylėjęs. Tikriausiai dėl to, likus savaitei iki žiemos atostogų, ryžausi Debesėliui vąšeliu numegzti nedidelį senį besmegenį ir padovanoti jį kalėdinio klasės vakarėlio metu.

Anstyvą vakarėlio dienos rytą geriausiai draugei, su kuria sėdėjau viename suole, papasakojau, ką ruošiuosi daryti. Kiekvienąkart tą dieną, matant Debesėlį, imdavau stebėtis, kaip sugalvojau tokią nesamonę? Reikia paminėti, kad kuo arčiau buvo vakaras, tuo daugiau klasiokių žinojo apie mano ketinimus, o aš tuo mažiau jais tikėjau. Kaip tikėjau, taip ir nutiko, skambant vienai iš paskutinių vakarėlių dainų, įsmeigiau akis į su kita klasioke šokantį Debesėlį ir galutinai apsisprendžiau nedovanoti. Suirzusi dėl to, kad nedrįstu, išėjau į tualetą. 

Kai vėl įžengiau į klasę, manęs laukė auklėtoja. Ji, apkabinusi mane per pečius, išjungė muziką ir garsiai pasakė, kad buvo labai smagu, bet atėjo vakarėlio pabaiga, visgi ne visos dovanos dar padovanotos, nes aš turiu rankų darbo dovaną Debesėliui. Visi sužiuro į mane. Dar bandžiau purtyti galvą, tai neigdama, bet, pasigirdus klasiokių tvirtinimams, jog jos matė tą senį besmegenį, supratau, kad kito kelio nebus.  

"Na, kaip bus, taip" - galvojau iš kuprinės traukdama dovaną. Atsimenu, kaip ėmė dunksėti širdis, prisiekiu, atrodė, tuoj iššoks iš krūtinės. Visgi, teikdama dovaną, drąsiai žiūrėjau Debesėliui į akis, o jis tikrai nustebo, žiūrėjo tai į mane, tai į senį besmegenį ir tylėjo. Visi aplinkui juokėsi. Nenuostabu, kad, įteikusi senį besmegenį, griebiau striukę ir, tiesiogine to žodžio prasme, pabėgau.

Kaip supratote, viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjausi, bet, ar dažnai būna taip, kaip svajoji? Pabaigai išduosiu, jog vis dėlto vertėjo padovanoti, pokalbis, kai Debesėlis tą patį vakarą paskambino į laidinį telefoną padėkoti, buvo nuostabus. Kaip ir tų metų Kalėdos.

3-4 skardoms (priklausomai nuo to, kaip plonai supjaustysite) biskočių reikės: 

6 kiaušinių baltymų

1 puodelio cukraus pudros
1 arbatinio šaukštelio cinamono

1 ir 1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių
2 puodelių miltų
1/2 puodelio kakavos

2 puodelių lazdyno riešutų

Puodelio talpa 250 ml.

Šokoladiniai biskočiai su lazdyno riešutais

1. Įkaitinkite orkaitę iki 180 C. Skardą išklokite kepimo popieriumi.

2. Išplakite mikseriu baltymus, kol suputos. Tai užtruks apie 1 minutę, tada į baltymus įsijokite cukraus pudrą ir plakite dar 3-4 minutes, kol gausite standžias ir blizgias putas.

3. Miltus sumaišykite su kepimo miteliais, cinamonu ir kakava.

4. Į baltymų plakinį suberkite pusę miltų mišinio, išmaišykite mediniu šaukštu. Tada supilkite likusius miltus ir riešutus ir mediniu šaukštu viską gerai išmaišykite (apie 2-3 minutes). Kai tešlos nebus įmanoma maišyti, ji sušoks į vieną gabalą, išverskite ją ant labai miltuoto paviršiaus ir truputį atsargiai paminkykite, kad taptų vientisesnė (apie 1-2 minutes). Tešla lips prie rankų, bet dėl to nesukite sau galvos, viskas su ja gerai, ji ir turi būti lipni.
5. Tešlą padalykite į dvi dalis ir iš kiekvienos dalies švariomis, drėgnomis rankomis suformuokite po pailgą kepaliuką apie 20 cm ilgio. Kepkite apie 30-35 minutes, tada atvėsinkite, kai visiškai atvės (būtinai turi atvėsti) supjaustykite plonomis riekelėmis, riekeles vienu sluoksniu sudėkite atgal į kepimo skardą bei kepkite dar sykį 8-10 minučių, kol riekelės tamps traškios.