Moliūgų sezonas prasideda!

Moliūgų sezonas prasideda! Woop woop!

Negaliu nepasidžiaugti, nes jau kažkur pakeliui po kojomis čežantys lapai, įsisupimai į didelius megztinius, vilnos šalikai, moliūgų sriubų virimas, imbierinių sausainių kepimas, moliūgų skaptavimas ir lietingos naktys, pasislėpus po kaldra. Taip, taip - jau greitai! Tie maži, kasdieniniai, bet šilti rudenio jaukumai. Tereikia tik trupučio kantrybės. Kaip ir verdant daugiaryžį...

Žvelgdama į tuščią puodelį, kuriame dar visai neseniai garavo daugiaryžis, galvoju, jog tai vienas iš labiausiai meditacinių valgių. Tiesa yra ta, kad man velnioniškai patinka daugiaryžio virimo procesas: vien ko verta ta akimirka, kai pakaitinti ryžiai nuskaidrėja ir, vos į juos šliūkštelėjus vyną, pasigirsta smagus čirškėjimas, o už vienos ar kitos sekundės pasklinda pasakiškas aromatas. Na, o tada subtiliausia dalis - imi ir pasineri į maišymo ritualą: pili samtį karšto sultinio, kas pora minučių lėtai pamaišai, vėl pili ir stebi, uodi, ragauji, junti, kaip kiekviename žingsnyje ryžiai keičiasi, kaip kiekvienas ryžio grūdelis apsijungia tirštu padažu.  

Aš daugiaryžį gaminti išmokau iš Gordono Ramzio knygos "Chef's Secrets": viriau jį su krevetėmis, mažais griežinėliais pjaustytais kalmarais ir žirneliais. Kaip dabar atsimenu, jog tą vakarą vienišavau, todėl, ant pižamos užsirišus prijuostę, pripildžius taurės burbulą vėsiu baltu vynu ir įsijungus Noah and the Whale, gaminau daugiaryžį tik sau. Buvo be galo gardu. Taip gardu, kad gailėjausi, jog viriau tik vieną porciją.     

Nuo tada tris dienas iš eilės vakarienei aš valgiau vis kitokį daugiaryžį, staigiai prie jo pripratau ir iki dabar man jis nuostabus tuo, kad gaminant ramina - tikrų tikriausia terapija, atrodo įmantriai, o paragavus supranti, jog patekai į paprastumo, švelnumo ir jaukumo oazę. Ypač, jei tai vanilinis moliūgų daugiaryžis su maskarpone. Nes, be visų išvardintų daugiaryžio gerumų, ragaujant šį, ne taip ilgiesi saulės, kai pradeda anksti temti. Nes jis pakelia nuotaiką. Nes jis - atsakymas, kai alksti tobulo daugiaryžio. O į balkoną iš visų gerųjų žmonių daržų pritempta moliūgų.    

Esminė tobulo vanilinio moliūgų daugiaryžio paslaptis - vynas. Nors vyno galima ir nenaudoti, bet šlakelis balto sauso vyno (taip, taip, dėl kurio reikia pirkti visą butelį) ryžiuose palieka tokį lengvą, gardų ekstraktą - mažytį cinkelį, jog verta. Tikrai verta. Šiam moliūgų daugiaryžiui tinka vanilės skonio atspalvį turinti Pinot Gris arba sviestinės tekstūros Chardonnay. Juk sviesto daugiaryžiui niekada nebus perdaug!

Mano Žmogus, kuris neapsieina be mėsos, teigia, jog paslaptis yra kita: šis daugiaryžis + minkštutėliai garuojantys vištos gabalėliai + The Bing Bang Theory, o tada, kalbant jo žodžiai, supranti, ką reiškia - visa yra vienis. Mano atveju, kai nebeatskiri, ar pasotini pilvelį, ar sielą, ar mintis.   

Taigi, valgome šį daugiaryžį tokiu būdu, koks, mūsų manymu, jis ir turi būti, kad būtų tobula, bet tik kuo greičiau, kol jis minkštas ir šilkinis. 

P.S.: receptas: čia.

P.P.S.: ir vėl žiūrėjau "Šokėją tamsoje", ir vėl nieko nemačiau pro ašaras, ir vėl klausausi Björk. Ypač Thunderbolt. Tas žaibų stebėjimas, gulint pievoje, kai į Tave visu smarkumu griūva lietus. Ir žiūriu šią:

P.P.P.S.: o kokie filmai atnaujina ir išvalo Tave? Atmerkia akis?