Kiaulienos ir alaus troškinys

Manau, kad kartais dažnas pasirenkame nejudėti į priekį. Judėti reiškia rizikuoti būti netobulu, nežinoti, kaip elgtis, ir suklysti. Sėdėjimas, nieko nedarant, net jei esama situacija netenkina, leidžia išvengti susidūrimo su pasauliu už komforto zonos. Pokyčiai ir naujovės gali atskleisti pačias silpniausias vietas, o, nemylint savęs, patvirtinti, kad tos priežastys, dėl kurių nepasitiki savimi – ne iš piršto laužtos.

Yra du apgaulingi keliai, kuriuos galima pasirinkti, norint išvengti susitikimo su savimi: arba miegoti, arba bėgti. Apgaulingi jie todėl, kad nei vienas neveda į meilę, saugumą ir laimę. Ne vienas žmogus man yra pasakojęs, kad užgriuvus sunkumams, nepajėgia išlipti iš lovos, kad net dantims išsivalyti pritrūksta jėgų, jau nekalbant apie ėjimą į darbą, o galvoje sukasi mintys: „kas su manimi negerai?“, „už ką man tai?“ ar „kodėl aš savęs taip nemyliu?“.

Kitas kelias - bėgimas, apsikrovus darbais. Tai darant, dienos eina pro šalį, nepalikdamos atmintyje jokio pėdsako ir jokios emocijos. Užmiršti, kas iš tiesų esi, užmiršti mąstyti, užmiršti džiaugtis, užmiršti gyventi. Žinoma, neskauda ir nebaisu, nes nelieka laiko susitikimui su savimi ir žaizdoms, kurias gelia. Įsisukus į daugybę darbų ir veiklų, kurios neveda link tikrojo aš, imituoji, kad kažkur judi, kad nemiegi, bet kai minutei sustoji, plačiai atsimerki, apsidairai aplinkui, supranti, kad esi vis dar toje pačioje vietoje - savo komforto zonoje.

Niekas negali mūsų pažadinti gyvenimui, tik mes patys. Kiekvieną dieną turime eiti savo kojomis link tikslų, nelaukiant, kol kas paveš iki jų, ir tada galėsim pradėti gyventi. Negalima laukti, kad kažkas mums sukurtų nuostabias akimirkas, už mus padarytų darbus, įprasmintų mūsų buvimą, nes, taip belaukiant, gali praeiti ir visas gyvenimas. Lygiai taip pat niekas negali mūsų sustabdyti nuo bėgimo ir priversti sąmoningai pažvelgti į pasaulį. Taip, gali draugas pasakyti, koks gražus dangus, bet tik nuo mūsų pačių priklauso, ar pamatysime ir pajusime tą grožį.

Taip ištroškinę kiaulieną, pasigaminsite jaukų ir šildantį žiemos pietų patiekalą. Paruošti jį tikrai lengva, viską sudedi į vieną puodą ir leidi troškiniui ramiai pukšėti ant viryklės gerą valandą. Rezultatas: minkšta kiauliena ir tirštas padažas, kuriame labai gerai draugauja alus, čiobreliai ir obuolių košė. Mano žmogus pasakė, kad kai už lango šitaip šąla, geresnio maisto ir būti negali.

3 sušalusiems valgytojams reikės:

600 g kiaulienos mentės
1 arbatinio šaukštelio druskos
Maltų juodųjų pipirų
2 valgomųjų šaukštų sviesto
1 arbatinio šaukštelio aliejaus
3-4 vidutinio dydžio svogūnų
1 valgomojo šaukšto rudojo cukraus
2 valgomųjų šaukštų miltų
250 ml tamsaus alaus
1 valgomojo šaukšto garstyčių
300 ml karšto vištienos sultinio
2 lauro lapų
1/2 valgomojo šaukšto džiovintų čiobrelių
1-2 valgomųjų šaukštų obuolių uogienės

Kiaulienos ir alaus troškinys

1. Nusausinkite mėsą popieriniu rankšluosčiu ir supjaustykite apie 2 cm gabalėliais. Druska ir maltais juodaisiais pipirais gerai įtrinkite mėsos gabalėlius. Svogūnus supjaustykite apie pusės centimetro storio griežinėliais.
2. Plačiame sunkiame puode storu dugnu išlydykite sviestą, įpilkite aliejų. Kai sviestas suputoja, sudėkite mėsą (geriausia, kad tilptų vienu sluoksniu). Kepkite apie 3 minutes ant stiprios ugnies, tada gabalėlius apverskite ir vėl kepkite apie 3 minutes, kad gražiai parustų. Mėsą išimkite ir atidėkite į šalį.
3. Į puodą, kuriame kepė mėsa, suberkite svogūnus, sumažinkite ugnį iki vidutinės ir vis pamaišant kepkite apie 8 minutes. Suberkite cukrų, išmaišykite ir kepkite dar 1-2 minutes.
4. Suberkite atsargiai miltus ir gerai išmaišykite. Pakepkite 1-2 minutes, nuolat maišant.
5. Supilkite alų, sudėkite garstyčias, išmaišykite ir užvirkite.
6. Sudėkite mėsą, lauro lapus, supilkite sultinį, įmaišykite čiobrelius, užvirkite ir ant silpnos ugnies troškinkite uždengę apie 1 valandą.
7. Įmaišykite obuolių uogienę ir troškinkite dar 15-30 minučių, kol mėsa visai suminkštės. Paragaukite, ar užtenka prieskonių, ištraukite lauro lapelius ir tiekite.