Mano vaikystė prabėgo nedideliame kaime. Už namo augo obelys, vyšnios, slyvos, o pavasariais ir vasaromis jų kvapo buvo pilna erdvė. Bet dar labiau nei vaisius ar uogas, aš mėgau ridikėlius. Kai buvau maža, dažnai darydavausi tokius sumuštinius: duonos riekutę užsitepdavau sviestu ir apkraudavau ridikėlių griežinėliais. Viena vertus, man labai patiko toks derinys, bet, kita vertus, buvo dar kažkas gilesnio, kažkas paslėpta tarp ridikėlių plovimo, pjaustymo ir pajutimo, kad gaminti puiku, nepaaiškinamai puiku.
Mano pirmasis virtuvės paslapčių mokytojas buvo tėtis. Jis labai mėgo ruošti pietus savaitgaliais: balandėlius, patiekiamus su šviežiais krapais ir namine grietine; žalias salotas su sodraus skonio pomidorais; taip pat paprastus, bet labai skanius kaldūnus, puikią žuvienę, bulvinius blynelius, kiaušinienę; nuostabias morkų ir česnakų salotas, troškintus šviežius grybus. Aš gamindavau, bandydavau, ragaudavau kartu su juo, neapdainuotu mano vaikystės virtuvės herojumi. Iš tiesų, pats vertingiausias dalykas, kurio jis mane išmokė yra netgi ne receptai, o požiūris į užburiančią ir paguodžiančią virtuvės magiją: kad ir ką begamintum, svarbu, sudėti visą savo meilę ir atidumą bei jausti malonumą. Taigi, kelio atgal nebuvo - virtuvė tapo ta vieta, kurioja pasaulis susidėlioja į savo vietas.
Pirmas mano savarankiškas rimtesnis patiekalas buvo kepti makaronai. Pirmiausiai, išvirdavau makaronus, o paskui kepindavau juos ant vidutinės ugnies su trupučiu sviesto ir žiupsneliu prieskonių kokias dešimt minučių, galiausiai, apibarstydavau tarkuotu sūriu. Tai buvo labai sotu, truputį panašu į apkepą ir patiko mano sesei. Dar gamindavau netikrą picą - paprasčiausiai be cukraus iškeptus čirvinius blynus apkraudavau tuo, ką rasdavau šaldytuve ir pakišdavau po pečiumi. Skanumėlis :)
Na, mudvi su virtuve, aišku, ne visada sutardavome ir mano eksperimentai kartais atsidurdavo šiūkšlių dėžėje, bet kažkas iš vidaus visada kuždėdavo:
-Nepasiduok, tikrai viskas bus gerai.
Ką gi, taip ir būdavo. Varškėčius prisijaukinau gal tik iš ketvirto ar penkto karto, o su skruzdėlynu teko pavargti dar ilgiau, bet prisijaukinau.
Dalytis išbandytais ir pamėgtais receptais su kitais, taip pat labai užkrečiantis dalykas. Iš pradžių, tiems, kurie prašydavo receptų, juos tiesiog padiktuodavau. Kol vieną vakarą, tvarkant spintą, suradau seną mokyklos laikų dienoraštį, kurio pirmame lape buvo suraštytos 10 mano svajonių. Viena iš jų buvo - blog’as. Ačiū, mano žmogui, kuris visada mane palaiko, kuris būtent ir padrąsino rašyti Mukataną. Ačiū Jums visiems, kurie apsilankydami čia, prisidedate prie mano svajonės išsipildymo. Man tai be galo svarbu :)
Didžiulis apkabinimas Tau, mano nepažįstamas drauge, ir didžiulis puodelis šildančio gėrimo. O jam reikės:
1 l raudonųjų vynuogių sulčių
2 puodelių obuolių sulčių
5 mandarinų
10 gvazdikėlių
1/2 muskato riešuto
5 migdolų
2 cinamono lazdelių
10 razinų
2-4 šaukštų rudojo cukraus
100 ml brendžio
1. Mandarinus nušveiskite šepetėliu ir nuplaukite po tekančiu vandeniu. Perpjaukite mandarinus per pusę ir susmaigstykite į juos kvepiančius gvazdikėlius.
2. Puode sumaišykite obuolių ir vynuogių sultis, įdėkite paruoštus mandarinus, muskato riešuto, migdolų, cinamono lazdelių, razinų ir rudojo cukraus. Uždengę dangčiu užvirkite ir virinkite apie 5 minutes. Nuimkite nuo ugnies ir leiskite apie 20 minučių pastovėti.
3. Tada supilkite brendį ir pašildykite gėrimą, bet neužvirinkite. Iš karto ragaukite ir sušilkite :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą